Archive | Be kategorijos RSS feed for this section
kovo 16, 2012

Kinija: pirmieji įspūdžiai

Laoso – Kinijos pasienyje Kinija parodė, jog tai ne šiaip sau valstybė, o greitai būsianti viena iš moderniausių, įtakingiausių ir stipriausių pasaulio valstybių. Pasienio postas pasitiko su milžinišku pastatu, kuris, palyginus su 5 aukštų Laoso pusėj esančiu, atrodė gigantiškas ir pribloškiantis savo modernumu. Privažiavus šį pastatą mus visus išlaipino, kur lauke laukė grupelė kareivių, pasiruošusių iškraustyti mūsų kuprines. Kaip vienintelis angliškai kalbantis ir tikrai smagus kareivis paaiškino, jie ieško narkotikų – kaip ne kaip Laose jie liejasi laisvai ir opiumas plačiai paplitęs. Po kuprinių patikros turėjom pėsti praeiti pro pasienio postą tam grandioziniam pastate. Čia ir pasitiko Kinijos modernumas. Tą popierizmą, kurį daugelyje valstybių reikia pildyti ranka, galima buvo užpildyti naudojantis pase įmontuota mikroschema. Ten kur tikrina dokumentus viskas galingai kompiuterizuota ir net buvo keturi mygtukai norintiems įvertinti pareigūno darbą – spėju nors kartą paspaudus neigiamą įvertinimą pareigūnas gerai pylos gautų.

Įvažiavus į Kiniją pasitiko grožis. Kalnai. Kalnai. Ir dar kartą kalnai. Esu milžinų paunksmėje, visai šalia Himalajų. Bet jie tokie žali žali ir statūs, nusodinti kaučiukmedžiais, atrodo lyg tuose paveiksluose, vaizduojančius Kiniją. Keliai turbūt geriausi kokius esu matęs Azijoj: platūs, daug viadukų, tuneliai pro kalnus – kažkas nematyto. Tą kelionę, kurią įveikėm per 3 valandas nuo pasienio iki Jinghong, Yunnan provincijoj, spėju prieš kokius 15 metų buvo galima įveikti per 2 dienas, turint omeny, kokie statūs kalnai ir kad atstumas nemažas.

Kokia kalba kalbėti: anglų ar lietuvių? Koks skirtumas – nesupras vis tiek

Autobuse buvom 4 užsieniečiai: aš, olandas ir dvi panelės iš Izraelio. Išlipus pusiaukelėj papietauti pasitiko smagumas: nei vieno angliško žodžio ar net užrašo lotyniškomis raidėmis. Šiek tiek paslampinėję radom vieną vietą su labai simbolišku anglišku meniu. Bet kas iš to, jei padavėja/virėja nelabai pati suprato, kas ten parašyta. Aš, tai supratęs, tiesiog parodžiau į produktus lentynoje ko noriu ir už kelių minučių tai gavau. Deja, ta trijulė nusprendė kankinti kinus  ir prašyti net to, ko nėra angliškam meniu. Virėjos veidas buvo šiek tiek perkreiptas nuo užsieniečių užgaidų ir iš nežinios jos akyse galima buvo suprasti, jog nelabai ji supranta ko trijulė nori, bet šypsena iš veido nedingo tik kalbėjimo tonas kilo. Aš net pats pasimečiau, ko jie iš jos nori. Galiausiai, kai jau maistas buvo pagamintas, atnešė kur kas daugiau nei užsisakinėjo. Aišku, kilo karas, kai jiems reikėjo mokėti, nes jie atsisakė mokėti, bet tu pamėgink jiems paaiškinti kiniškai, kai buvom Kinijoj vos valandą. Tada aš pats kažkaip pasimečiau, nes nesupratau, ar moteriškė ten rėkia ant jų ar kinai tiesiog taip garsiai kalba. Ta akimirką nusprendžiau, kad bus nuoširdžiai smagu Kinijoj ir kad prisiragausiu to, ko kitaip žinodamas, kas tai yra, net neliesčiau :D

Atvažiavę į Jinghong susidūrėm su menku keblumu: į kurią pusę mano išsirinktas hostelis. Mieste trys autobusų stotys ir mes neturim žalio supratimo, kurioj esam. Bandom klausti. Nulis pagalbos iš žmonių. Kai tik jie supranta, jog nekalbam jų kalba, nusisuka ir toliau sau daro ką darę, net nesistengia ženklais ar dar kaip padėti. Apskritai, kilo įtarimas, kad jie ženklų kalbos visiškai neperpranta. Šiaip ne taip, po 20 apklaustų žmonių susigaudėm, kur esam ir nupėdinom iki hostelio.

Ryte pirkdamasis Pu‘er arbatą arbatos pardavėjas primygtinai pareikalavo, kad su juo jos atsigerčiau pas jį parduotuvėlėj. Nors ir neturėjau daug laiko, bet sutikau. Buvo įdomu pasižiūrėti visą arbatos ruošimo ceremoniją ir išmokti pačiam. Pu‘er yra šio regiono arbata, Kinai net pervadino vieną iš kaimų į Pu‘er – turistiniais marketingo sumetimais. Šią arbatą reikia užplikyti tik ką užvirusiu vandeniu, tada po kelių sekundžių nupilti vandenį. Tada vėl užpilti arbatžoles vandeniu bei po keliu sekundžių išpilti lauk ir trečią užpylimą galima gerti. Užpili vandeniu, palauki kelias sekundes ir arbatą atskiri nuo arbatžolių. Pu‘er reikia gerti sriubčiojant – tad nepykit, jei kada ką pavaišinsiu šia arbata ir pradėsiu sriubčioti :) Šiaip gėriau iš pradžių įprastai ir tad pardavėjas, kuris, beje, nekalbėjo nė žodžio angliškai ir visą laiką kažką man bandė pasakyti kiniškai, parodė, jog reikia sriubčioti – net arbatos skonis pasikeitė. Pamėginkit.

Kelionė autobusu iš Jinghong į Dali

Tik išvažiavus iš Jinghong miesto, autobusas turėjo praeiti patikros punktą, kuriame įlipo policijos pareigūnai ir peržiūrėjo visų važiuojančiųjų asmens dokumentus. Kažkaip per daug net klausimų nekilo, kodėl taip vyksta. Tada už kelių valandų kelio vėl sustabdė policija. Šį kartą visų paprašė išlipti ir vėl patikrino visus dokumentus. Jau sutemus važiuojant kalnų keliukais privažiavom dar vieną patikros punktą. Šį kartą uniformuoti pareigūnai išlaipino visus, susirinko visų vietinių dokumentus (užsieniečių nelietė) ir tada prasidėjo smagumas – pradėjo tikrinti visų vietinių klausinėti įvairių klausimų, kraustyti bagažą bei kai kurių kišenes ar net atlikti pilną patikrą. Kaip po to išsikamantinėjau iš vieno vaikinuko, kuris šiek tiek kalbėjo angliškai, pareigūnai ieško narkotikų. Kadangi valstybėse į Pietus nuo Kinijos opiumas ir kiti narkotikai yra gan plačiai paplitę ir kultivuojami, daugiausiai į šalį jie atkeliauja iš ten. Ir, pasirodo, policija tikrina visus kas juda iš Pietų į Šiaurę. Kaip tas pats kinas paaiškino, už narkotikų gabenimą su tikslu parduoti gresia mirties bausmė.

Iš tiesų panašios sankcijos yra daugelyje Pietryčių Azijos valstybių, nepaisant to, narkotikai čia plačiai paplitę ir dažnai užsimaskavę policijos pareigūnai tuo naudojasi siekdami pasipelnyti. Yra tekę skaityti istorijų, kai pareigūnai sulaikę perkančius marihuaną tiesiai šviesiai „išrašo baudos kvitą“, kurį, žinoma, privalu susimokėti pareigūnams į rankas, dažniausiai siekiantį net 500 JAV dolerių.

Po patikros užsnūdau. Pusvalandis po vidurnakčio autobusas sustojo mieste ir vairuotojas pradėjo sakyti miesto pavadinimą. Man prireikė kokių 5 pasakymų, jog suprasčiau, kad atvažiavome į Xiaguan miestą (tariamas Šiaguan), kuris yra 14km nuo Dali istorinio miesto. Čia buvo paskutinė mūsų maršruto, važiavusio 15 valandų, stotelė, bet kažkodėl kai kurie vietiniai kaip miegojo, taip ir liko miegoti. Mane tai suintrigavo ir pradėjau kalbinti vaikinuką, kalbantį šiek tiek angliškai: jis pats nelabai suprato, kodėl jie nesikelia. Pasiklausęs vairuotojo jis pasakė, jog mes galime likti autobuse iki kol prašvis. Šie žodžiai nuskambėjo, kaip prašvitimas. Kadangi taksi iki Dali būtų kainavę ne litą ir ne du, nusprendžiau ir aš likt: kaip ne kaip tai buvo miegamas autobusas, kurio lovoj aš beveik telpu, o ir kai jis nevažiuoja kalnų keliukais, visai patogu.

Kas kelionėje erzino, tai, kad vietiniai karts nuo karto užsirūkydavo, nors ir autobuse mirgėjo krūva rūkyti draudžiama ženklų. Kaskart kam nors užsirūkius vienas iš dviejų vairuotojų pradėdavo barti rūkantįjį. Vienas vyrukas kas kokią valandą vis užsirūkydavo ir kol kvapas nueidavo iki vairuotojo jis baigdavo cigaretę. Galiausiai neapsikentęs vairuotojas priėjo prie to rūkančio vyro, paėmė jo cigaretes ir išmetė pro langą. Nors ir tai galėjo įplėksti konfliktą, rūkantysis liko ten šypsodamasis. Kiek pamenu, jie taip dažnai išreiškia savo gėdą.

Dali

Manau, miesto vardas vertas sutapti su Salvadoro Dali pavarde. Nors ir stilius visiškai priešingas, bet visas miestas – vienas didelis meno kūrinys, kuris lygiai taip pribloškia, kaip ir kai kurie S.Dali darbai. Čia supratau, jog kinams yra labai svarbu net smulkiausios detalės. Nors ir tai prasilenkia su dabartiniu Kinijos supratimu, kuris suformuotas ne itin kokybiškų produktų, bet ta tikroji Kinija yra kitokia ir, manau, anksčiau ar vėliau tai vėl pasireikš. Miestas nusėtas klasikinio kinų stiliaus namukais su riestais stogais, kuriuos puošia raudoni žibintai. Prie viso grožio prisideda ir tai, jog fone milžiniški kalnai ir galiausiai atėjo pavasaris ir pradėjo žydėti vyšnios. Vaizdai verti paveikslų ir valandų sėdėjimo ir žiūrėjimo. Ne veltui šis miestas toks populiarus ir gatvėse tiesiog knibžda kinų turistų.

Kitaip nei iki šiol būtuose kraštuose, čia išlipant iš autobuso niekas nepasitiko ir nesiūlė tuk-tuko ar viešbučio. Kadangi tiek daug vietinių turistų (sakyčiau kokie 99% šiuo metų laiku), užsieniečiai jiems neįdomūs ir niekas net nesivargina nieko įpiršti. Bet man tuo Kinija ir patinka. Kinai bando išsaugoti savo palikimą: miestas itin tvarkingas, eismas galimas tik elektriniams motoroleriams. Net policija važinėja su elektromobiliais aplink miestą. Nors ir kai kurie Kinijos sprendimai neatspindi daugumos interesų, pvz Trijų Slėnių užtvanka (Three Gorges dam), Kinija juda pirmyn per daug nesidairydama atgal.

p.s. visiškai pamiršęs jog miestas yra 2000m aukštyje išmyniau pasivažinėti su dviračiu pamiršęs pasitepti kremu nuo saulės – veidas raudonas dar po 3 dienų :D

egle.ir.karolis.eu

egle.and.karolis.eu 

vasario 17, 2012

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Sausio 14 -17 dienos.

Per 2.5 mėnesio nepriklausomo keliavimo sutikau tik vieną lietuvių porelę (Indijoj traukiny iš Jaipur‘o į Pushkar‘ą susipažnau su Nagliu ir Indre), tad iš tiesų be galo laukau šios kelionės dalies, t.y. kai prie manęs prisijungs mama. Buvau jau išsiilgęs namų ir namiškių. Visgi keliavimas Azijoj yra visiškai kitoks patyrimas nei tarkim gyvenimas emigracijoj UK.  Esu UK praleidęs 8 mėnesius negrįžęs į Lietuvą, bet UK tu pastoviai esi apsuptas lietuvių ar kitų rytų europiečių, kurie vis tiek yra daug artimesni žmonės nei indai ar nepaliečiai (na ar kiti keliautojai, kuriuos susitikau ar su kuriais keliavau, pagrinde: australai, kiviai – Naujosios Zelandijos gyventojai, amerikiečiai, kanadiečiai, britai ir keli vokiečiai su prancūzais bei vienas serbas).

Su mama buvom taip susiderinę, jog aš atskrendu į Tailandą iš Indijos tą pačią dieną kaip ir jin iš Lietuvos ir oro uoste susitinkam. Kadangi mano skrydis iš Mumbajaus nusileido kažkur apie vidurdienį vietos laiku, taigi turėjau geras 6 val prastumti iki jos atvykimo, bet gerai, kad Bangkoko Suvarnabhumi oro uostas toks, kad jame yra net 7-Eleven ir visai nebrangių restoranų (7-Eleven yra maisto parduotuvėlių pasaulinis tinklas, pakankamai žemos kainos ir dirba 24/7 bei Azijoj jų knibždėti knibžda). Taigi galėjau ne tik, kad prigriebt ką nors užkąsti, bet ir galiausiai gauti savo išsvajotosios sriubos – Tom Yum su vištiena! Neliejant per daug emocijų, pasitikau mamą bei jos draugus Bangkoko oro uoste, nuo kur mūsų nuotykiai ir prasidėjo.

Khaosan Road

Khaosan Road - vieta, kur verda naktinis Bangkoko gyvenimas

Aš kai žmogus jaunas, užsakiau viešbutį tokioj vietoj, kur verda naktinis Bankoko veiksmas, t.y. Khaosan Road.Tai, tiesa, trečias viešbutis, kurį užsakinėjau iš anksto per visą kelionę. Buvusiems Bangkoke turbūt net nereikėtų aiškinti, apie ką kalba eina, bet esmė, kad ten kokio puskilometrio ilgio gatvė (ir dar kelios gretimos gatvelės), kur nustoja galioti bet kokios taisyklės ir vakarėliai liejasi laisvai. Gatvėje alus bei alkoholio kibirai liejasi laisvai.

Mama prie gatvės virėjos

Mano mama su gatvėje gaminančia moteriške

Čia galima įsigyti visko, nuo apatinių iki vairuotojo pažymėjimų ar universitetų diplomų. Prieš kelis metus mačiau čia parduodamą savo univero diplomą. Tiesa, turbūt didžiausią auditoriją čia sudaro iki 21 metų jaunimas ir kartais ryte kokią 9 val galvoji: „Jie čia dar nuo vakar gerią, ar jau šiandien pradeda“. Bet ten smagu. Ir mano mamai gera pažintis ne tik, kad su Bangkoku, bet ir su „Azija“ ir jau patį pirmą vakarą, nors ir dar nedrąsiai, bet mama paragavo gatvėje gaminto maisto.

Antrą dieną išsimiegoję ir susiradę pigesnę vietą, kur apsistoti, iškeliavom pasižvalgyti į karaliaus rūmus bei Wat Pho su gulinčiu Buda. Kadangi aš pats tiek vienam, tiek kitame esu jau buvęs prieš du metus, o įėjimas nėra pigus, tai tik palydėjau iki ten, pravedžiau pro visus apsišaukėlius ir pats išlėkiau savais keliais.

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Šiaip smagu buvo, kai einant iš karaliaus rūmų į Wat Pho vienas vyrukas, bandęs pasirodyti kaip labai paslaugus pilietis, pasakė jog Wat Pho uždarytas, nes vyksta religinės apeigos šiandien (ir rodo į karaliaus rūmų vienus iš vartų, kurie pastoviai yra uždaryti ir nenaudojami). Galvoju, jei nebūčiau žinojęs, jog Wat Pho yra atskirame komplekse, gal net ir būčiau šiek tiek juo patikėjės. Žinoma, prie viso šito melo jis dar labai draugiškai pasiūlė plaukti upės kruizu – kaip tik jo draugas turi firmą – koks sutapimas, ar ne? Kaip ten bebūtų, pasakęs vyrukui, jog tikiu karma – pajudėjom Wat Pho link – jis dirba kiekvieną mielą dieną be jokių išeiginių.

Kitai dienai turėjom nusipirkę turą į Tigrų šventyklą bei kelias vietas pakeliui (Mirties geležinkelį tarp Birmos ir Siamo, krioklius bei karių kapines). Nežinau kaip kitiems, bet man tigrų šventykloj labai patiko, ypač galimybė su tai „kačiukais“ nusifotografuoti. Kitaip nei kas nors gali įsivaizduoti, tai ten buvo gan nemaža aptverta teritorija su įvairiais gyvūnais ir kur ne kur buvo padarytas aptvaras ar dar kokia zona su tigrais. Nors ir ne visai pigus malonumas įėjimas į tą šventyklą, bet tie grėsmingi padarėliai ten tokie gailėstingi ir meilūs atrodė. Manau tikrai buvo verta.

Aš su mielu kačiuku

Aš su mielu kačiuku

Tą patį vakarą išjudėjom į oro uostą, kelionei į Balį, Indonezijoj. Tiesa, skrydis buvo tik paryčiais ir paskutinis mikriukas į oro uostą – 11 val vakaro, kas reiškė jog naktį reikėjo praleisti snūduriuojant ant suolų oro uoste.