Archive | Laosas RSS feed for this section
kovo 16, 2012

Trijų dienų žygis po šiaurinio Laoso džiungles

Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aš apskritai ryžausi važiuoti į Kiniją pro Laosą, o ne Kambodžą ir Vietnamą, bet pradėkim nuo pradžių.

Iš Luang Prabang, kur buvau apsistojęs prieš tai, buvo smagi 8 valandų kelionė mikriuku iki Luang Namtha kaimo. Keista tai, kad kelionė truko 2 val trumpiau nei buvo nurodyta stotyje, turbūt „kalta“ paskutinė kelio atkarpa, kur kalnų keliai atrodė taip, lyg būčiau Vakarų Europoj, nenustebčiau, jei prancūzai prie to rankas prikišo. Skyrėsi tik viena – kalnai: tokio statumo kalnų nežinau ar apskritai esu bematęs.

Atvykęs į Luang Namtha ir susiradęs kur prisiglausti nakčiai patraukiau ieškoti, ar kuri nors iš daugelio trekinimo agentūrų neturi žygių ateinančiai dienai. Beeidamas sutikau vokietį, kuris tik ką pats grįžo iš džiunglių žygio ir rekomendavo „Green Discovery“, su kuria pats ėjo. Kadangi apie juos ir taip buvau skaitęs gerų atsiliepimų tiek Lonely Planet, tiek Tripadvisor, nusprendžiau per daug nesimalti ir eiti tiesiai ten. Kaip tik jie jau turėjo 6 žmonių grupę kitam rytui trekui, kurio aš ir norėjau. Per daug neklausinėjęs ir aš prisijungiau.

Pirma žygio diena: džiunglių glūduma

Ankstyvų rytą aš, trys prancūzai, olandė, kanadietis ir amerikietis bei angliškai kalbantis gidas su padėjėju sėdom į mikriuką ir važiavom apie 2 val iš pradžių apynormaliu keliu, bet kuris su kiekviena maža sankrižėle virto vis siauresniu ir mažiau pravažiuojamu, kol galiausiai pasiekėm kaimą, kurio visi namukai buvo pastatyti iš bambukų. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Persikėlę per upę pradėjom žygiuoti takais, kurie jau man tada pasirodė kaip džiunglės. Paėję valandą, kirtę 7 upelius (ar tą patį upelį tiek kartų) ir priėję ryžių augintojų pavėsinę, skirtą pasislėpti nuo saulės ar lietas, stojom pietum, kuriuos mums pagamino dvi moteriškės iš pirmai minėto kaimo. Kaip gidas pasakė, šiosi moteriškės mus seks iki antros dienos pietų. Pietūs buvo patiekti gan paprastai: ant bananų lapų ir valgyti buvo vienintelis pasirinkimas – rankomis.

Po pietų patraukėm į ten, ką mūsų gidas galiausiai pavadino džiunglėmis. Taip ir buvo. Tankesnio miško  gyvenime nebuvau matęs, net tos džiunglės Malaizijoj, Cameron Highlands, kur su mama kankinomės ropodami per purvus, nublanko. Karštis įėjus į džiungles nuslūgo kaip mat, bet pradėjus kopti stačiais šlaitais, jau po 15 min iš marškinėlių buvo galima gręžti prakaitą. Šlaitai itin statūs, kartais net reikalaujantys griebtis rankomis kur ne kur išlendančios uolos. Kadangi šiam regione nelijo, kaip gidas sako, nuo kažkur spalio mėnesio, žemė gerokai perdžiuvusi ir pasidarius itin slidi (smulkus smėliukas dengia kietą žemę), tad leistis buvo kančia.

Apie 16val priėjom savo stovyklavietę giliai džiunglėse. Čia buvo vos dvi pašiūrės suręstos iš bambuku, bei  stogai dengti palmių lapai, viena kuri paversta virtuvėle, kita – mūsų nakvynės vieta. Kas nustebino, kad per visą dieną mačiau įvairių vabzdžių, bet nei vieno uodo. Taigi, naktį nors ir miegojom pašiūrėje ir po tinkleliu nuo uodų, niekas nezyzė paausy. Tiesa, buvo kita problema, naktį temperatūra nukrito gan žemai ir buvo gan šalta net su miegmaišiu – kaip ne kaip buvom pakankamai aukštai kalnuose ir naktys ten vėsios.

Antra diena: khmong kaimelis

Kitą rytą pavalgę kaimiečių gaminto maisto patraukėm toliau. Šią dieną takai buvo dar labiau varginantys, bet vaizdai nuostabūs. Po 6 val ėjimo aukštyn žemyn tankiomis džiunglėmis galiausiai priėjom izoliuotą kaimelį, kurį galima pasiekti tik džiunglėmis ir kuriame mes apsistojame. Šiame kaimelyje gyvena apie 100 žmonių, kurie priklauso Khmong mažumai – kalba savo kalba ir šitose vietose gyvena jau šimtmečius, beveik izoliuoti nuo pasaulio – bet tai keičiasi. Kaime yra pradinė mokyklėlė, žmonės pagrinde verčiasi žemdirbyste bei šiokia tokia gyvulininkyste. Kadangi vis daugiau ir daugiau turistų užklysta į šitą kaimą, vietiniai pradėjo pardavinėti rankdarbius ir, žinoma, alų, kurį patys ant kuprų neša nuo artimiausio kelio, kuris yra 4-5 val pėsčiomis stačiais šlaitais per džiungles.

Kaip jau esu matęs anksčiau, Laoso žmonės bėgdami nuo bado, pradėjo valgyti viską, kas juda. Šiame kaime tai ne išimtis. Gidas papasakojo, jog šunys šiame kaime valgomi kaskart kai yra pastatomas naujas namas, tada keliama puota ir kepamas ant laužo šuo. Gerai, jog šiuo metu statybų nebuvo, nes tikrai nekilo noras matyti kepama šunį. Beje, sako, jog tokius namus iš bambuko ir palmių lapų galima suregzti per vieną dieną, jei padeda kaimynai. Namą reikia perstatyti kas kokius 5 metus, kai pradeda irti palmių lapų stogas.

Šiame kaime viena vokiečių NVO (NeVyriausybinė Organizacija) prieš tris metus pradėjo vesti pamokas apie saugų geriamą vandenį bei sanitaciją. Dabar kaime yra įrengtos dvi vandens pompos ir, rodos, niekas nesituština kur papuola, o naudojasi tualetais.

Vakarop aplink mūsų stovyklavietę, kuri įsikūrusi ant upės kranto, sukiojosi šūsnis vaikų. Staiga, atkreipiau dėmesį, jog visi su kažkuo pradėjo žaisti, kas patraukė mano dėmesį ir pats pradėjau žvilgčioti. Tai buvo voras. Dydžio sulyg to vaikio ranka. Vaikis drąsiai laikė dar tada gyvą vorą, ir aplinkiniai vaikai buvo gan suinteresuoti traukiodami jo siūlus. Mes su kitais vakariečiais stovėjom atokiau. Paprašėm parodyti tą vorą – visi net pašiurpom nuo jo dydžio. Vaikai pradėjo žaisti su juo, mėtydami jį vienas kitam, kol galiausiai vienas iš jų paėmė ir įsidėjo jį į burną. Greta jo stovinti vyresnė mergaitė liko sužavėta ir norėdama pasirodyti tokia pat drąsi padarė tą patį, žinoma, po to kai pirmasis vaikis ištraukė jį iš burnos. Mes likom be žado.

Primityvus gyvenimas su satelitine lėkšte

Trečios dienos rytą pradėjom apsilankymu pradinėje mokyklėlėje, kur dar kartą įsitikinau, kokie mes esame laimingi turėdami tai, ką turime ir kur augome. Bet tikrai, manau, šitie vaikai auga kur kas smagiau nei daugelis dabartinių vaikų priešais kompiuterinių žaidimų ekraną – bent žino ką reiškia nubrozdintos alkūnės ir nuspardyti užpakaliai už mergaičių kasų tampymą. Tiesa, kaime prie vieno namuko, kaip ir kiti suręsto iš bambuko, stovi satelitinė lėkštė ir ateina du plonyčiai laideliai nuo upės. Pasirodo jie šiek tiek užtvenkė upę ir pasistatė generatorių. Namuke yra televizorius, kurį retkarčiais kaimo žmonės susirenka žiūrėti. Kaip po to keliaudamas po Laosą pamačiau, tai gan dažnas reiškinys. Namukas gali būti visiškoj plynlaukėj, suręstas iš bambukų, bet satelitinę televiziją vis tiek turės.

Moters diena

Kaip ir manau visose komunistinėse ar post-komunistinėse valstybėse moters diena yra gan didelė šventė. Laose tai apskritai yra paskelbta kaip nedarbo diena, bet ką laosiečiai daro šią dieną? Tūsinasi! Tik grįžęs į civilizaciją per moters dieną pamačiau ką tai reiškia. Viskas uždaryta, vietiniai sėdi geria. Net nuėjau į viešbutį, nusinešiau daiktus į savo kambarį, nusileidžiu žemyn užsiregistruoti – nieko nėr registratūroj. Žiūriu, viešbučio savininkas kitoj gatvės pusėj su draugais sėdi ir mane kviečia. Nespėjau dar ateiti, o man jau ruošia kėdę ir stiklinę alui. 4 vyrai ir 1 moteriškė – moters dieną švenčia. Na ką, kad jau primygtinai siūlė ir aš prisijugiau prie jų šventimo pusvalandukui.

Dviračiai gali nuvežti toli

Grįžęs atgal į Luang Namtha visą kitą dieną praleidau su amerikiečiu mindami dviračius. Beminant prasilenkėm su moteriškė, kuri atrodė, jog keliauja jau ilgą laiką (sprendžiant iš 6 krepšių ant jos dviračio). Vakare grįžę į viešbutį radom ją mūsų viešbučio restoranėlyje. Kaip po ilgų įspūdžių apsikeitinėjimų išsiaiškinom, ši britė (Jilly Sherlock) jau kelyje 11 mėnesių, atmynė visą kelią nuo UK pro Europą palei Dunojaus upę, Turkiją, Gruziją, Armėniją, Iraną, Tadžikistano dykynes, Uzbekistano kalnus, Kirgizijos ir Kinijos plynaukštes spiegiant -25 laipsnių šalčiui, į Kinijos pietus per kalnus ir galiausiai į Laosą. Maža to, mums bendraujant praeidinėjo porelė, kuri kaip pasirodė buvo vokiečiai, su kuriais ji susipažino mindama pro Kroatiją, tada vel buvo susitikę Uzbekistane ir dabar vėl netyčia susitiko Laose. Tiek Jilly, tiek vokiečiai Frank ir Franka pasidalinę savo įspūdžiais mane pakerėjo ir tikrai norėčiau pats tokiu maršrutu prakeliauti dviračiu. Dabar net pradedu mąstyti, kokio velnio aš net nepagalvojau apie tokią galimybę, o pasirinkau galima sakyti paprasčiausią variantą. Turbūt kad į Europą jau grėsmingai artinosi žiema ir pasąmonė sakė, jog keista būtų pradėti dviračių žygį žiemą :)

Šiaip jei kam įdomu pasiskaityti apie šių žmonių keliones, čia jų blogai:

Jilly: http://sherlocktales.blogspot.com (angliškai)

Frank ir Franka: http://www.mit-dem-rad.de (vokiškai).

Jei kada dar pasitaikys proga išlėkti ilgesniam laikui – tai bus ant dviračio ir nesvarbu, koks oras. O dabar – į Kiniją.

kovo 2, 2012

Milijono Dramblių valstybė arba dabartinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika

Milijono Dramblių valstybė arba dabartinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika

Esat kada važiavę 12 val žvyrkeliu vingiuotais kalnų keliais su autobusu, kuris turbūt senesnis už jus? Tai vat, galiu pasigirti: išgyvenau šią varginančią kelionę nuo Vientiano iki Luang Prabang. Viską, ką tik įmanoma, skauda. Jau gailiuosi, jog nestojau pusiaukelėje esančiame kaime Vang Vieng, kur būčiau prisižiūrėjęs į girtą jaunimą plaukiantį ant pripustų traktoriaus ratų kamerų žemyn tikrai ne pačia švariausia pasaulyje upe (na, gal ir pats būčiau prisijungęs, ką gali žinot :D ).

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Šiaip labai gaila, kad čia keliauju šiuo metų laiku, kai nelijo kokius 2-3 mėnesius, nes tie vaizdai, kurie vos skverbiasi pro miglos/dūmų/dulkių mišinį ore, – stulbinantys. Kur ne kur vidury sudžiuvusių ryžių laukų išdygsta status ir vienišas kalnas, kurį dengia tankios džiunglės bei retkarčiais šviečiasi vertikalios uolos. Ar šimtus metrų į apačią besitęsiantys kvapą gniaužiantys skardžiai. Tai tik primena, kad grįžtu atgal į Himalajus, na bent jau jų pašonę.

Keista, nors ir jau kurį laiką šioj šaly nelijo ir viskas, rodos, išdžiuvę, įskaitant ir mažesnius upelius, šalikelės medžiai bei namai pasidengę storu dulkių sluoksniu, bet vis tiek pilna stovinčio vandens tvenkinukų – uodų pamėgtų dauginimosi vietų, tad nuo šiandien pradedu gerti Doxycycline kaip prevencinį metodą sumažint rizikai užsikrėsti maliarija. Nežinantiems, kas yra maliarija – tai liga, sukeliama parazitų perduodamų uodų. Tai žiauri liga, nuo kurios kiekvienais metais miršta milijonai žmonių ir bėda ta, jog net ir anksti diagnozavus ją ir gavus intensyvų gydymą, nesi garantuotas, kad parazitas bus pašalintas iš organizmo ir liga negrįš. Deja, skiepų nuo maliarijos ir dar vienos Pietryčių Azijoj paplitusios uodų perduodamos ligos, Dangė karštinės, dar nėra, todėl labai svarbu saugotis nuo uodų. Ir, mano atveju, kadangi keliausiu į zonas, kur maliarijos rizika labai didelė, papildomai gersiu antibiotikus (Doxycycline), kurie sumažina riziką užsikrėsti maliarija. Žinau, gerti antibiotikus kaip profilaktiką tikrai nėra gerai ir šalutiniai poveikiai tikrai nėra patys maloniausi (padidėjęs odos jautrumas saulei, polinkis depresijai ir keisti sapnai, bet prie pastarojo pripratau, kai vaikščiojau Himalajuose, nes tai buvo ir vienas iš didelio aukščio ir reto oro šalutinių poveikių). Kursas irgi nebus trumpas: gerti reikia pradėti kelios dienos prieš įvažiuojant į aukštos rizikos zoną, visą laiką, kol būsiu maliarijos zonoj (tai maždaug kol pasieksiu didesnius Kinijos kaimus) ir dar 4 savaites po to! Tai iš karto atsiprašau, jei būsiu irzlus! :D

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Šiaip pirmas įspūdis apie Laosą buvo, kad tai yra šalis, kuri parodo, ką komunizmas gali padaryt. Tai kažkas tarpinio tarp komunistinio Vietnamo bei Tailando. Dabar, nors ir Laosas labai bando save lyginti su Tailandu, na bent jau Vientianas su Bangkoku, bet vis tiek dar atsilieka kokiais 10-15 metų ir kokiu 30 kartų gyventojų skaičiu (Vientiane vos 300 tūkst. gyventojų, kai tuo tarpu Bangkoke apie 10 mln.). Šiaip šalių kultūros gan panašios, įskaitant ir kalbas, tik tiek jog Laose visi labai atsiputę ir išvažiavus iš sostinės Vientiano pamatai, kad čia viskas vyksta taip pat kaip ir vyko prieš šimtmečius ir niekas nepasikeitė.

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Kaip ir daugelyje Azijos valstybių, kurias aplankiau, gyvenimas verda aplink pagrindinius kelius. Šalikelės nusėtos namukais, tik, šį kartą jaučiama ir prancūzų įtaka šiam kraštui, nes jie man labai primena europietiškus namus. Tiesa, kiek gilesniame Laose pasitinka Azijai būdingi bambukiniai namukai, kurie, žinoma, turi satelitinę lėkštę ar net dvi pašonėje! O ir patys keliai, žinoma, jei jie apskritai yra, neazijietiški. Tai pirma valstybė po 4 mėnesių keliavimo, kur važiuojama dešine kelio puse (įsėdęs į mikriuką, vežantį iš traukinių stoties šalia Vientiano į miesto centrą, galvojau, kad kažkas čia ne taip kol susigaudžiau), maža to, visi vairuoja gan atsipūtę, niekas niekur neskuba, o jei ir matai ką kur skubanti, tai dažniausiai bus koks užsienietis. Čia net šviesoforai neignoruojami ir tai pirma valstybė po Lietuvos, kurią matau, jog turi žalią lentelę leidžiančią sukti į dešinę kai dega raudonas šviesoforo signalas, tiesa, čia ji mėlyna.

Vientianas

Kadangi keliai gan ramūs, nusprendžiau, kad bus lengviausia apžiūrėti sostinę dviračiu. Išsinuomojau tokį senovinį dviratį už 1 dolerį dienai (žioplas esu ir pamiršau nufotkinti jį, nes toks kietas dviratukas buvo) ir prasimaliau jo gatvėmis kepinant 30 laipsnių karščiui ir ore tvyrant milijonui dulkių. Aplankiau pagrindines miesto įžymybes ir sakyčiau prisiminiau, kaip myliu dviračius. Buvo net mintis ieškotis padoresnio dviračio ir per Laosą keliauti tik dviračiu, bet pažiūrėjęs į laiką ir atstumus nusprendžiau visgi keliauti viešuoju transportu ir naudoti dviračius kaip vietinę susisiekimo priemonę.

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Praeito  amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje amerikiečiai bandydami įtvirtinti savo galią Laose paaukojo betono oro uosto pakilimo/nusileidimo tako statybai. Kas gavosi iš to betono galit pamatyti šalimai esančioj nuotraukoje – Laoso triumfo arka, esanti pačiame miesto centre (turbūt triumfo apmulkinus amerikiečius). Ne veltui vietiniai šį monumentą vadina vertikaliuoju pakilimo taku. Nors iš tolo atrodo sąlyginai patraukliai, tik priėjus arčiau supranti, jog tai yra šlykštus betono gabalas. Maža to, kad jau pradėjęs irti, tai dar ir niekad normaliai nebaigtas statyt, bet čia jau dalis jų istorijos: tarp 1960 ir 1973 metų Laosas buvo virtęs Slaptojo Karo teatru tarp komunistinių ambicijų ir amerikiečių nerimo.

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Šiaip įdomu, kad Laose nuo 23:30 prasideda komendanto valandos ir gatvės staiga ištuštėja… Oficialiai, viskas tuo metu turi užsidaryti, bet atsiranda viena ar kita vieta, kuri lieka dirbt ilgėliau. Dabar supratau, kodėl 23:30 mano viešbutis užrakindavo pagrindines duris ir net išjungdavo internetą. Šiaip slampinėdamas pirmą dieną Vientiane ir ieškodamas, kur apsistoti, buvau jau nusprendęs, jog eisiu į dormą, nes kiek kur nueidavau, kainos būdavo tikrai ne visai priimtinos – sostinės sindromas! Dormai dažniausiai buvo kokie 6-7 doleriai nakčiai, vienviečiai kambariai be vonios kambario maždaug 15 dolerių. Prasiėjau pro kokius 10 viešbučių lygindamas kambarius ir jau buvau lyg ir priėmęs sprendimą imti vieną lovą, bet pagalvojau, kad turiu laiko ir galiu dar paslampinėti. Ir ką gi, nueinu į gretimą gatvelę ir ten kaip visada dar keli viešbutukai. Einu pro vieną tokį matomai naujai atrestauruotą, viskas blizga, daug gėlių, stalai su baltom staltiesėm. Galvoju ne mano kišenei bus, tai net nesivarginau užeiti. Bet paeinu dar kelis metrus ir pro langus pamatau, kokie ten žmonės sėdi: pagrinde panašūs keliautojai, kaip ir aš. Užeinu. Pasižiūriu kainas: vienvietis kambarys 8 doleriai. Nueinu pasižiūrėti kambario – lieku sužavėtas ir net klausimų nebekyla, net pamiršau paklaust, kur dušas.

Silpnesnių skrandžių žmonėm toliau neskaityti

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Ai, sustojom važiuodami iš Vientiano į Luang Prabang tualeto pertraukėlei pakelės „kavinukėj“. Kaip visada Azijoj, pripuola prie išlipančių iš autobuso vietinės pardavėjos ir siūlo visokių užkandžių. Aš net iš pradžių nelabai atkreipiau dėmesio, ką ten siūlo. Po to žiūriu – kepti šikšnosparniai. Suintrigavo. Ir tie kiaušiniai sumauti ant pagaliuko (žr. nuotraukas apačioj) nėra paprasti virti kiaušiniai, ten viduj yra viščiuko gemalas! Atidžiai pažiūrėjau į likusius padarus sumautus ant iešmelių ir tai, kas pirma pasirodė kaip višta, iš tiesų buvo kepta žiurkė (bent jau mes su keliais kitais užsieniečiais nusprendėm iš ilgokos uodegos). Nei vienas nebuvom toks drąsus, kad paragautume, bet vietiniai pirko šikšnosparnius. Šiaip tai tik priminė, ką skaičiau apie Laoso maistą: neurbanizuotose Laose dalyse žmonės valgo viską, ką gali gauti iš gamtos ir tai šiuo atveju yra viskas, kas juda. Spėju gal net ir visai skanu turėtų būti, ypač jei žiurkė augusi laukuose, kur nėra žmonių ir visokių pavojingų atliekų – būtų free range ir organic :) Bet vis tiek – FUI (na, bet taip nesakiau, kai prieš porą metų valgiau kirminus, tarakonus ar žiogus, net labai patiko).

vasario 28, 2012

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas
Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Turiu jau bilietus atgal į Lietuvą: atskrendu naktį iš balandžio 8 į 9 dieną tiesiai į Vilniaus oro uostą. Tiesa, Lietuvoj tada tepabūsiu vos porą dienų ir balandžio 11 dieną šaunu į UK. Jei ką, planuokitės lėkti pas mane į svečius balandžio 9 dieną ar šiaip kokiam susitikimui, kas norit ir kam įdomu mane pamatyti. Lauktuvių nebus (čia kad nenusiviltumėt:D).

Giliai po vandeniu

Giliai po vandeniu

Oficialiai esu dvigubai sertifikuotas naras ir galiu nerti iki 30m gylio :) Užsikabliavau nerealiai ir pirmas nerimas iki maksimalaus gylio buvo ypatingas – lengva forma pajutau, ką reiškia Nitrogen Narcosis (spėju lietuviškai būtų Azoto narkozė). Pirmieji mano gyvenime narkotikai. Tiesa, poveikis dingsta vos pakilus kelis metrus į viršų. Dabar supratau, kodėl daug žmonių nardymą laiko narkotiku, nuo kurio išsivysto priklausomybė – tai legalus būdas apspangsti :) Na gerai, gal ir perdedu čia šiek tiek. Tiesiog apsvaigau ir tiek. Per kitus nerimus 30m gylyje nieko nebuvo, tad labai nenuspėjama.

Šiaip per 10 dienų kiek ten buvau, nėriau gilyn 15 kartų ir dvi dienas praleidau snorkelindamas. Viena iš tų dienų buvo ypatinga. Kadangi baigiau savo kursus ir nakvynė man jau nebebuvo įskaičiuota į nardymo kainą, reikėjo susirasti kur pigiau apsistoti. Apsiklausinėjęs farangų (taip vietiniai užsieniečius vadina), kurie jau ten seniai įsikūrę, nupėdinau į salos gilumą, toliau nuo jūros. Ir ką gi, radau tikrai neblogą kambarį net su šaldytuvu ir teliku už labai gerą kainą. Maža to, kadangi šitas butukas tolokai nuo veiksmo centro, į kainą buvo įskaičiuotas ir motoroleris!! Taigi, noriu to ar ne, sėdau ant motorolerio ir išlėkiau tyrinėti salos.

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Dieną prieš tai, viena ispanė minėjo, jog ji snorkelindama įlankoje su atitinkamu pavadinimu, Shark Bay, matė ryklį. Na ką, nebūčiau aš, jei aš jo irgi nenorėčiau pamatyti :) Nuvažiavau aš prie uolos, nuo kurios galima įlipti į vandenį ir ten iš vandens išlipinėjanti porelė sakė, kad tik ką matė keletą ryklių ir nurodė maždaug kurioj vietoj. Už sekundės aš jau vandeny. Paplaukiau kokias 5 min nuo kranto ir užrasojo akiniai. Prasiskalavau. Panardinu vėl galvą po vandeniu – bliam tikrų tikriausias rykliukas plaukia (gal kokių 70cm ilgio, Blacktip Reef Shark). Kaip mat kraujas užsipildė lengva doze adrenalino. Nusprendžiau likti toj vietoj ir stebėti, gal dar kartą praplauks (vytis juos beprasmiška, jie gerokai greitesni!). Praplaukė vienas, du… dar kartą. Ir už kokių 15 min stebėjimo žiūriu atplaukia du nedidukai (tie patys 70cm ilgio) ir iš paskos jų – mano akimis milžiniškas ryklys, bent 1.5 metrų tikrai! Damn! Kraujas pilnas adrenalino. Praplaukė. Galvoju ką daryti. Ar plaukti į kitą vietą ar likti. Žiūriu grįžta ir vėl nutolsta. Po to vėl grįžta. Kol supratau, jog jie iš tiesų suka ratus aplink mane. Tada persipildęs adrenalinas ir nusiuntė smegenims žinia: „Laikas nešdintis iš čia, kol turiu visas galūnes!“. Nors ir vietiniai sako, jog šitie rykliai niekad nėra užpuolę žmonių, bet ta mintis, jog tai – rykliai, kažkaip nepaliko manęs ramybėje. Išlipinėdamas ant kranto – susitikau lietuvius – tris vaikinukus iš Vilniaus atkeliavusius čia atostogų. Persimetę keliais žodžiais nulėkėm kartu papietauti.

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Šiaip jei kas iš jūsų buvot serialo LOST fanai (nepamenu, kaip LTV šį serialą buvo išvertę, „Dingę“ ar kažkas tokio), tai galiu pasakyti, jog jo kelios serijos buvo filmuotos šitoj saloj, aplink kurią aš nardžiau ir kurioj gyvenau, t.y. Koh Tao. Tiesa, pačios salos nelabai ir mačiau, nes dažniausiai labai anksti keldavausi (5:25 ryto žadintuvas skambėdavo) jog galėčiau lėkti nardyti su pirmais saulės spinduliais. Tada iki pusiaudienio nardydavom, grįždavom, kol įrangą išsiplaudavome, dokumentus užsipildydavome, nueidavome papietauti – žiūri jau popietė ir per patį dienos įkarštį tikrai nesinorėjo sėdėti ant motorolerio ir degti. Maža to, nardymas ir kėlimasis itin anksti išsunkdavo jėgas.

Atgal į Bangkoką į Kinijos ambasadą

Bet kaip ir kiekviena pasaka, šitai turėjo baigtis. Nors ir norėjau nardyti kiek įmanoma daugiau, reikėjo judėti tolyn. Taigi sekmadienį sėdau į keltą, persikėliau į Chumphon ir iš ten su autobusu (7 val) lėkiau į Bangkoką. Būčiau traukiniu lėkęs, alia negavau bilietų (nelabai buvau apsisprendęs, kada važiuosiu ir galiausiai pirkausi bilietus paskutinę sekundę). Ten atvykęs ir susiradęs kur naktį pailsinti kaulus ir iš pačio ryto lėkiau į Kinijos ambasadą. Šitai išvykai į Kinijos ambasadą rengiausi porą dienų, nes nuo šių metų sausio mėnesio norint gauti Kinijos vizą Bangkoke, reikia būti jau užsisakius bilietus į ir iš Kinijos, užsisakius viešbučius ir pan. Tad reikėjo viską susitvarkyti. Viešbučių, tiesa, normaliai ir neužsisakinėjau, bet čia atskira istorija, atspausdinus vis tiek atrodė, jog užsakytas. Apskritai susidėliojau visus dokumentus kaip įmanoma profesionaliau, parašiau net oficialų aprašymą, adresuotą kinų ambasadoriui Tailande, apie savo kelionę. Vienu žodžiu, apgalvojau kiekvieną įmanomą klausimą, kurio gali manęs klausti, nes norėjau viską susitvarkyti per vieną dieną.

Atvykus į ambasadą 10 min prieš jai atsidarant (8:50) jau laukė koks 50 žmonių, bet eilė judėjo gan greitai. Ši eilutė leido man užbaigti pildyti visas reikiamas formas. 9:30 aš jau stovėjau prie langelio, prieš mane stovėjusi eilėje britė vizos negavo, nes kažko neturėjo, bet tikėdamas, jog šitam reikalui pasiruošiau gerai, ėjau šypsodamasis prie langelio ir tada mane pradėjo tardyti: kokiu tikslu važiuoju, ar turiu bilietus į ir iš Kinijos ir pan. Tada peržiūrėjus mano formą, moteriškė kitoj langelio pusėj pasakė, jog negaliu gauti dvikartinės vizos, jei į Kiniją važiuoju pirmą kartą. Įdomiai ne? O kas dar įdomiau, kodėl man reikia Kinijos vizos? O gi Hong Kongas nors ir yra savotiška Kinijos dalis, bet jis laikomas specialiuoju administraciniu regionu, taigi turi ir savo pasienį su Kinija ir visai atskirą vizų režimą (na, dar bent 35 metams, bet čia jau komplikuota Hong Kongo istorija). Pvz, europiečiams įvažiuoti ir būti 90 dienų Hong Konge galima be vizos, tuo tarpu jei įvažiuoji iš Kinijos į Hong Kongą ir tada nori grįžti į Kiniją – reikia dvikartinės Kinijos vizos (Kinijos viza yra būtina beveik visų valstybių piliečiams, net tiems patiems iš Hong Kongo reikia gauti specialų leidimą vykti į Kiniją).

O Hong Kongo istorija įdomi: 19 amžiaus pabaigoje kovodami su opiumo gamyba/prekyba, britai įsiveržė į Hong Kongą (t.y. nusiuntė du gerai ginkluotus laivus, kurie sunaikino Hong Kongo visą laivyną – 27 laivus!). Bet įsiveržimas buvo teisiškai įformintas kaip žemės išsinuomojimas 99 metams, ir tai įvyko 1898m. Taigi, 1997 metais britai sąžiningai perdavė Hong Kongą Kinų žiniai, bet su tokia sąlyga, jog jis 50 metų bus specialusis administracinis regionas ir turės savo laisvosios ekonomikos režimą. Tada prasidėjo ekonominė krizė HK, bet šį kartą ne kas kitas, bet kinai patys ir išgelbėjo šį regioną. Kinijos vyriausybė priėmė sprendimą pakelti leistinų vietinių turistų skaičių, jog jie galėtų vykti iš Kinijos į HK ir leisti ten pinigus, juk kaip ne kaip laisva ekonominė zona. „Leistinų vietinių turistų skaičius“ reiškia, jog Kinija dar iki šiol kontroliuoja, kiek kinų kiekvienais metais gali vykti į Hong Kongą, tad yra ir siena. Dėl viso šito tokia painiava.

Grįžtant prie vizos. Aš nepasimečiau ir mėginau nesiblaškydamas atsakinėti į moteriškės klausimus, sakydamas jog žiūrėkit, man reikia dvikartinės vizos, nes aš noriu aplankyti draugus Hong Konge ir aš jau užsisakiau viešbutį ten (kišdamas jai į panosę savo supaprastintą kelionės aprašymą su pagrindiniais kelionės taškais bei viešbučio užsakymo „patvirtinimą“). Ji pradėjo nagrinėti tą atspausdintą viešbučio užsakymo patvirtinimą ir pasakė, jog jai reikės „su bosu pasitarti“. Tada jau galvojau viskas, negausiu vizos, kurios noriu. Tada iškilo jai klausimas, kur bilietas į Kiniją. Mat jai reikia lėktuvo bilieto. Bet pasakius, jog keliausiu autobusu iš Laoso ir dar kartą atkreipęs jos dėmesį į lėktuvo bilieto rezervaziją iš Pekino į Vilnių, šiek tiek apsiramino. Uždėjo štampą ir pasakė jog gaunu dvikartinę vizą.

Laosas ir visa kita

Laosas

Laosas

Aš, sužinojęs, jog vizą gaunu tos pačios dienos popietę, šoviau tiesiai į traukinių stotį nusipirkti bilieto tam pačiam vakarui kelionei per naktį Laoso link. Laose planuoju pabūti ne daugiau nei 10 dienų, iš sostinės Vientiano pamažu judant šiaurėn, Kinijos link. Dabar rašydamas sėdžiu traukiny ir šitą aprašymą tikriausiai jau įkelsiu iš Laoso. Traukinys, nors ir iš išorės neatrodo naujas, o ir viduj šiek tiek seniena dvelkia, vis tiek yra patogus. Kitaip nei Indijos miegamieji traukiniai, tokie patys kaip Rusijoj plackartiniai, šitie turi minkštas lovas išilgai traukinio vagono iš abiejų pusių, ir į aukštį yra tik dvi lovos: viena apačioj (plati, tinkanti dviem žmonėms!) ir viršuj. Atitinkamai ir bilietų kainos, viršutinė lova yra pigesnė maždaug 10Lt nei plačioji apatinė (už šią 12.5 val trunkančią traukinio kelionę sumokėjau apie 65Lt, nėra absurdiškai pigu, bet ir ne apiplėšimas kaip traukiniai UK ar kitose Vakarų Europos valstybėse).

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Ryte sėdėdamas traukinyje žiūrėjau kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip kokosų palmes pakeičia mums labiau įprasti medžiai, kaip laukai nusidažo ruda spalva, ir pasitinka… degančios žolės kvapas! Aš atvykstu į Laosą jo vėsiojo sausojo sezono pabaigoje, karšto, bet sauso sezono pradžioje, kai žolė išdžiuvusi nuo sausros ir karščio. Šituo metų laiku vietiniai pradeda deginti sudžiuvusius ryžių laukus, o jų čia, sakyčiau, užtektinai. Šiaip vėsusis sezonas nereiškia, kad temperatūra nukrenta iki 0, ne, tiesiog dieną būna vėsūs 25-30 laipsnių. Žiūrėsim kas pasitiks mane išlipus iš traukinio.

Ai, atsiėmęs vizą ir turėdamas 4 val kažkur prastumti iki traukinio užsukau į vieną prekybcentrį. Maža to, kad ten buvo Tesco, kur mačiau pirkti gan vakarietiškų produktų, bet.. buvo ten pasirodo IT prekybos centras. 2-4 to prekybcentrio aukštai buvo dedikuoti vien IT ir pagrinde nešiojamiems kompams, tabletėms ir mobiliems tel. Turbūt jei koks nors telefonas ar kompas yra išleistas, jį ten tikrai surasi. Man, kaip žmogui turinčiam priklausomybę technologijoms, ten buvo rojus. Prisižiūrėjau, kur dabartinė rinka eina su kompais. Acer‘is (nors ir mano labai nemėgstamas brandas) išleido tabletę/laptopą su Windowsais. Šiaip atrodo labai panašiai kaip iPad, bet turi galimybę prisijungti tam skirtą klavietūrą (įeinančią į komplektaciją) ir staiga patapti laptopu. Arba pažiūrėkim kitaip: tai yra mažas laptopas, kuris sugeba tapti tablete. Ir tai yra didelis privalumas. Bandžiau vakar autobuse naudotis savo kompu: jis nors ir miniatiūrinis, bet turint vietos tiek, kad kojos vos telpa, nelabai patogu buvo naudoti, nes klavietūra neatsilenkė tiek, kad būtų patogu rašyti/skaityti/žiūrėti video. Va čia tablečių privalumas. Na bet čia šiaip geek‘iški pamąstymai :D