Tag Archives: Kinija
vasario 28, 2012

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas
Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Turiu jau bilietus atgal į Lietuvą: atskrendu naktį iš balandžio 8 į 9 dieną tiesiai į Vilniaus oro uostą. Tiesa, Lietuvoj tada tepabūsiu vos porą dienų ir balandžio 11 dieną šaunu į UK. Jei ką, planuokitės lėkti pas mane į svečius balandžio 9 dieną ar šiaip kokiam susitikimui, kas norit ir kam įdomu mane pamatyti. Lauktuvių nebus (čia kad nenusiviltumėt:D).

Giliai po vandeniu

Giliai po vandeniu

Oficialiai esu dvigubai sertifikuotas naras ir galiu nerti iki 30m gylio :) Užsikabliavau nerealiai ir pirmas nerimas iki maksimalaus gylio buvo ypatingas – lengva forma pajutau, ką reiškia Nitrogen Narcosis (spėju lietuviškai būtų Azoto narkozė). Pirmieji mano gyvenime narkotikai. Tiesa, poveikis dingsta vos pakilus kelis metrus į viršų. Dabar supratau, kodėl daug žmonių nardymą laiko narkotiku, nuo kurio išsivysto priklausomybė – tai legalus būdas apspangsti :) Na gerai, gal ir perdedu čia šiek tiek. Tiesiog apsvaigau ir tiek. Per kitus nerimus 30m gylyje nieko nebuvo, tad labai nenuspėjama.

Šiaip per 10 dienų kiek ten buvau, nėriau gilyn 15 kartų ir dvi dienas praleidau snorkelindamas. Viena iš tų dienų buvo ypatinga. Kadangi baigiau savo kursus ir nakvynė man jau nebebuvo įskaičiuota į nardymo kainą, reikėjo susirasti kur pigiau apsistoti. Apsiklausinėjęs farangų (taip vietiniai užsieniečius vadina), kurie jau ten seniai įsikūrę, nupėdinau į salos gilumą, toliau nuo jūros. Ir ką gi, radau tikrai neblogą kambarį net su šaldytuvu ir teliku už labai gerą kainą. Maža to, kadangi šitas butukas tolokai nuo veiksmo centro, į kainą buvo įskaičiuotas ir motoroleris!! Taigi, noriu to ar ne, sėdau ant motorolerio ir išlėkiau tyrinėti salos.

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Dieną prieš tai, viena ispanė minėjo, jog ji snorkelindama įlankoje su atitinkamu pavadinimu, Shark Bay, matė ryklį. Na ką, nebūčiau aš, jei aš jo irgi nenorėčiau pamatyti :) Nuvažiavau aš prie uolos, nuo kurios galima įlipti į vandenį ir ten iš vandens išlipinėjanti porelė sakė, kad tik ką matė keletą ryklių ir nurodė maždaug kurioj vietoj. Už sekundės aš jau vandeny. Paplaukiau kokias 5 min nuo kranto ir užrasojo akiniai. Prasiskalavau. Panardinu vėl galvą po vandeniu – bliam tikrų tikriausias rykliukas plaukia (gal kokių 70cm ilgio, Blacktip Reef Shark). Kaip mat kraujas užsipildė lengva doze adrenalino. Nusprendžiau likti toj vietoj ir stebėti, gal dar kartą praplauks (vytis juos beprasmiška, jie gerokai greitesni!). Praplaukė vienas, du… dar kartą. Ir už kokių 15 min stebėjimo žiūriu atplaukia du nedidukai (tie patys 70cm ilgio) ir iš paskos jų – mano akimis milžiniškas ryklys, bent 1.5 metrų tikrai! Damn! Kraujas pilnas adrenalino. Praplaukė. Galvoju ką daryti. Ar plaukti į kitą vietą ar likti. Žiūriu grįžta ir vėl nutolsta. Po to vėl grįžta. Kol supratau, jog jie iš tiesų suka ratus aplink mane. Tada persipildęs adrenalinas ir nusiuntė smegenims žinia: „Laikas nešdintis iš čia, kol turiu visas galūnes!“. Nors ir vietiniai sako, jog šitie rykliai niekad nėra užpuolę žmonių, bet ta mintis, jog tai – rykliai, kažkaip nepaliko manęs ramybėje. Išlipinėdamas ant kranto – susitikau lietuvius – tris vaikinukus iš Vilniaus atkeliavusius čia atostogų. Persimetę keliais žodžiais nulėkėm kartu papietauti.

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Šiaip jei kas iš jūsų buvot serialo LOST fanai (nepamenu, kaip LTV šį serialą buvo išvertę, „Dingę“ ar kažkas tokio), tai galiu pasakyti, jog jo kelios serijos buvo filmuotos šitoj saloj, aplink kurią aš nardžiau ir kurioj gyvenau, t.y. Koh Tao. Tiesa, pačios salos nelabai ir mačiau, nes dažniausiai labai anksti keldavausi (5:25 ryto žadintuvas skambėdavo) jog galėčiau lėkti nardyti su pirmais saulės spinduliais. Tada iki pusiaudienio nardydavom, grįždavom, kol įrangą išsiplaudavome, dokumentus užsipildydavome, nueidavome papietauti – žiūri jau popietė ir per patį dienos įkarštį tikrai nesinorėjo sėdėti ant motorolerio ir degti. Maža to, nardymas ir kėlimasis itin anksti išsunkdavo jėgas.

Atgal į Bangkoką į Kinijos ambasadą

Bet kaip ir kiekviena pasaka, šitai turėjo baigtis. Nors ir norėjau nardyti kiek įmanoma daugiau, reikėjo judėti tolyn. Taigi sekmadienį sėdau į keltą, persikėliau į Chumphon ir iš ten su autobusu (7 val) lėkiau į Bangkoką. Būčiau traukiniu lėkęs, alia negavau bilietų (nelabai buvau apsisprendęs, kada važiuosiu ir galiausiai pirkausi bilietus paskutinę sekundę). Ten atvykęs ir susiradęs kur naktį pailsinti kaulus ir iš pačio ryto lėkiau į Kinijos ambasadą. Šitai išvykai į Kinijos ambasadą rengiausi porą dienų, nes nuo šių metų sausio mėnesio norint gauti Kinijos vizą Bangkoke, reikia būti jau užsisakius bilietus į ir iš Kinijos, užsisakius viešbučius ir pan. Tad reikėjo viską susitvarkyti. Viešbučių, tiesa, normaliai ir neužsisakinėjau, bet čia atskira istorija, atspausdinus vis tiek atrodė, jog užsakytas. Apskritai susidėliojau visus dokumentus kaip įmanoma profesionaliau, parašiau net oficialų aprašymą, adresuotą kinų ambasadoriui Tailande, apie savo kelionę. Vienu žodžiu, apgalvojau kiekvieną įmanomą klausimą, kurio gali manęs klausti, nes norėjau viską susitvarkyti per vieną dieną.

Atvykus į ambasadą 10 min prieš jai atsidarant (8:50) jau laukė koks 50 žmonių, bet eilė judėjo gan greitai. Ši eilutė leido man užbaigti pildyti visas reikiamas formas. 9:30 aš jau stovėjau prie langelio, prieš mane stovėjusi eilėje britė vizos negavo, nes kažko neturėjo, bet tikėdamas, jog šitam reikalui pasiruošiau gerai, ėjau šypsodamasis prie langelio ir tada mane pradėjo tardyti: kokiu tikslu važiuoju, ar turiu bilietus į ir iš Kinijos ir pan. Tada peržiūrėjus mano formą, moteriškė kitoj langelio pusėj pasakė, jog negaliu gauti dvikartinės vizos, jei į Kiniją važiuoju pirmą kartą. Įdomiai ne? O kas dar įdomiau, kodėl man reikia Kinijos vizos? O gi Hong Kongas nors ir yra savotiška Kinijos dalis, bet jis laikomas specialiuoju administraciniu regionu, taigi turi ir savo pasienį su Kinija ir visai atskirą vizų režimą (na, dar bent 35 metams, bet čia jau komplikuota Hong Kongo istorija). Pvz, europiečiams įvažiuoti ir būti 90 dienų Hong Konge galima be vizos, tuo tarpu jei įvažiuoji iš Kinijos į Hong Kongą ir tada nori grįžti į Kiniją – reikia dvikartinės Kinijos vizos (Kinijos viza yra būtina beveik visų valstybių piliečiams, net tiems patiems iš Hong Kongo reikia gauti specialų leidimą vykti į Kiniją).

O Hong Kongo istorija įdomi: 19 amžiaus pabaigoje kovodami su opiumo gamyba/prekyba, britai įsiveržė į Hong Kongą (t.y. nusiuntė du gerai ginkluotus laivus, kurie sunaikino Hong Kongo visą laivyną – 27 laivus!). Bet įsiveržimas buvo teisiškai įformintas kaip žemės išsinuomojimas 99 metams, ir tai įvyko 1898m. Taigi, 1997 metais britai sąžiningai perdavė Hong Kongą Kinų žiniai, bet su tokia sąlyga, jog jis 50 metų bus specialusis administracinis regionas ir turės savo laisvosios ekonomikos režimą. Tada prasidėjo ekonominė krizė HK, bet šį kartą ne kas kitas, bet kinai patys ir išgelbėjo šį regioną. Kinijos vyriausybė priėmė sprendimą pakelti leistinų vietinių turistų skaičių, jog jie galėtų vykti iš Kinijos į HK ir leisti ten pinigus, juk kaip ne kaip laisva ekonominė zona. „Leistinų vietinių turistų skaičius“ reiškia, jog Kinija dar iki šiol kontroliuoja, kiek kinų kiekvienais metais gali vykti į Hong Kongą, tad yra ir siena. Dėl viso šito tokia painiava.

Grįžtant prie vizos. Aš nepasimečiau ir mėginau nesiblaškydamas atsakinėti į moteriškės klausimus, sakydamas jog žiūrėkit, man reikia dvikartinės vizos, nes aš noriu aplankyti draugus Hong Konge ir aš jau užsisakiau viešbutį ten (kišdamas jai į panosę savo supaprastintą kelionės aprašymą su pagrindiniais kelionės taškais bei viešbučio užsakymo „patvirtinimą“). Ji pradėjo nagrinėti tą atspausdintą viešbučio užsakymo patvirtinimą ir pasakė, jog jai reikės „su bosu pasitarti“. Tada jau galvojau viskas, negausiu vizos, kurios noriu. Tada iškilo jai klausimas, kur bilietas į Kiniją. Mat jai reikia lėktuvo bilieto. Bet pasakius, jog keliausiu autobusu iš Laoso ir dar kartą atkreipęs jos dėmesį į lėktuvo bilieto rezervaziją iš Pekino į Vilnių, šiek tiek apsiramino. Uždėjo štampą ir pasakė jog gaunu dvikartinę vizą.

Laosas ir visa kita

Laosas

Laosas

Aš, sužinojęs, jog vizą gaunu tos pačios dienos popietę, šoviau tiesiai į traukinių stotį nusipirkti bilieto tam pačiam vakarui kelionei per naktį Laoso link. Laose planuoju pabūti ne daugiau nei 10 dienų, iš sostinės Vientiano pamažu judant šiaurėn, Kinijos link. Dabar rašydamas sėdžiu traukiny ir šitą aprašymą tikriausiai jau įkelsiu iš Laoso. Traukinys, nors ir iš išorės neatrodo naujas, o ir viduj šiek tiek seniena dvelkia, vis tiek yra patogus. Kitaip nei Indijos miegamieji traukiniai, tokie patys kaip Rusijoj plackartiniai, šitie turi minkštas lovas išilgai traukinio vagono iš abiejų pusių, ir į aukštį yra tik dvi lovos: viena apačioj (plati, tinkanti dviem žmonėms!) ir viršuj. Atitinkamai ir bilietų kainos, viršutinė lova yra pigesnė maždaug 10Lt nei plačioji apatinė (už šią 12.5 val trunkančią traukinio kelionę sumokėjau apie 65Lt, nėra absurdiškai pigu, bet ir ne apiplėšimas kaip traukiniai UK ar kitose Vakarų Europos valstybėse).

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Ryte sėdėdamas traukinyje žiūrėjau kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip kokosų palmes pakeičia mums labiau įprasti medžiai, kaip laukai nusidažo ruda spalva, ir pasitinka… degančios žolės kvapas! Aš atvykstu į Laosą jo vėsiojo sausojo sezono pabaigoje, karšto, bet sauso sezono pradžioje, kai žolė išdžiuvusi nuo sausros ir karščio. Šituo metų laiku vietiniai pradeda deginti sudžiuvusius ryžių laukus, o jų čia, sakyčiau, užtektinai. Šiaip vėsusis sezonas nereiškia, kad temperatūra nukrenta iki 0, ne, tiesiog dieną būna vėsūs 25-30 laipsnių. Žiūrėsim kas pasitiks mane išlipus iš traukinio.

Ai, atsiėmęs vizą ir turėdamas 4 val kažkur prastumti iki traukinio užsukau į vieną prekybcentrį. Maža to, kad ten buvo Tesco, kur mačiau pirkti gan vakarietiškų produktų, bet.. buvo ten pasirodo IT prekybos centras. 2-4 to prekybcentrio aukštai buvo dedikuoti vien IT ir pagrinde nešiojamiems kompams, tabletėms ir mobiliems tel. Turbūt jei koks nors telefonas ar kompas yra išleistas, jį ten tikrai surasi. Man, kaip žmogui turinčiam priklausomybę technologijoms, ten buvo rojus. Prisižiūrėjau, kur dabartinė rinka eina su kompais. Acer‘is (nors ir mano labai nemėgstamas brandas) išleido tabletę/laptopą su Windowsais. Šiaip atrodo labai panašiai kaip iPad, bet turi galimybę prisijungti tam skirtą klavietūrą (įeinančią į komplektaciją) ir staiga patapti laptopu. Arba pažiūrėkim kitaip: tai yra mažas laptopas, kuris sugeba tapti tablete. Ir tai yra didelis privalumas. Bandžiau vakar autobuse naudotis savo kompu: jis nors ir miniatiūrinis, bet turint vietos tiek, kad kojos vos telpa, nelabai patogu buvo naudoti, nes klavietūra neatsilenkė tiek, kad būtų patogu rašyti/skaityti/žiūrėti video. Va čia tablečių privalumas. Na bet čia šiaip geek‘iški pamąstymai :D

vasario 17, 2012

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Sveiki visi kas skaito, skaitys ar jau skaitėt mano blogą.

Čia šiokia tokia įžanga apie mano avantiūrą, nunešusią mane į kitą pasaulio kraštą pusei metų. Gal ne Kolumbo ar Magelano nuotykiai, bet vis tiek smagiausias laikas mano gyvenime. Pasistengsiu pamažu aprašyti atskiras kelionės dalis, bet nors ir logiška būtų pradėti aprašinėti kelionę nuo pradžių, aš visgi pradėsiu aprašinėti kelionę nuo gan šviežių įvykių, t.y. kai prie manęs keturioms savaitėms prisijungė mama. Ši kelionės dalis dar neaprašyta ant popieriaus, tai galvojau atsiradus galimybei geriau padaryti iš karto kompiuterinį variantą.

Šiek tiek apie avantiūrą

Dar trečiame kurse, kai realiai pradėjau mąstyti, ką norėsiu veikti pabaigęs univerą, t.y. po ketvirto kurso, nesugebėjau apsispręsti ko noriu, ar eiti į doktarantūrą, ar eiti dirbti, bet žinojau vieną – nei vieno, nei kito nebūčiau pradėjęs iš karto. Norėjau keliauti. Norėjau pažinti pasaulį. Norėjau išragauti visų kultūrų virtuves bei pažinti šimtus įdomių žmonių. Norėjau įgyti naujų žinių bei įgūdžių. Norėjau išnaudoti tą, galima sakyti, paskutinę galimybę pakeliauti ilgesnį laiką, kol neturiu dar jokių rimtesnių įsipareigojimų.

Taigi, gavęs ganėtinai padorų darbą Bristolyje vasarą iš trečio į ketvirtą kursą (padorų tai turiu omeny aukštesnės klasės restorane padavėju, su smagiu kolektyvu, kur linksma budavo dirbti ir galėjai užsidirbti, bet dirbti tekdavo tikrai sunkiai),  pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Gal vasara ir buvo parduota, bet dar gavęs dvi stipendijas, sugebėjau susitaupyti užtektinai pinigų pragyvenimui ketvirtiems studijų metams bei kažkiek dar atsidėti kelionei.

Bėgant ketvirtiems studijų metams, kol visi kolegos siuntinėjo paraiškas kompanijoms dėl darbų, aš pradėjau mąstyti, ką norėčiau pamatyti bei įgyvendinti per savo keliones. Iš tiesų daug kas net skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą neiti dirbti po univero baigimo, sakydavo: „kaip čia taip, juk REIKIA ieškotis darbo, toks dabar sunkmetis ir nėra lengva susirasti darbą“. Na sunku tai sunku, bet nėra tokio dalyko, kaip REIKIA. Tai yra kiekvieno pasirinkimas ir derėtų sakyti, jog RENKUOSI arba NESIRENKU, ir aš rinkausi neieškoti. Galvojau ką nors sugalvosiu ar keliaudamas, ar dar prieš keliones, bet tikrai nenorėjau švaistyti laiko darbo paieškoms savo paskutiniais, ir taip intensyviais, magistro metais. Juolab, iš bėdos visada galiu padirbėti padavėju, kol susirasčiau normalų darbą ar sugalvočiau kaip prasisukti. Svarbiausia, nebijojau prarasti metus ar du augant karjeros laiptais, ar kažką kuriant – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs ir dar visą gyvenimą prisidirbsiu. Žinojau, jog jei neįgyvendinsiu šitos svajonės, turbūt gailėsiuos visą gyvenimą.

Bet viskas iš tiesų pradėjo suktis gan gražia linkme. Po mūsų magistrinio darbo prezentacijos 2011 kovą, gavau darbo pasiūlymą iš vienos inžinerinės kompanijos dirbančios su gruntiniais tyrimais atviruose vandenyse, t.y. toj srity, kurioj aš dariau savo magistrinį darbą. Šios kompanijos vienas iš direktorių buvo prezentacijų dienoj universitete ir jis liko sužavėtas mūsų darbu, pasikvietė pas save į kompaniją pristatyti mūsų darbo bei po susitikimo su dar keliais direktoriais sugebėjau gauti darbo pasiūlymą 2012 metų vasarai, t.y. jie sutiko išleisti mane pakeliauti metams. Maža to, pažadėjo pažiūrėti, ar nepavyktų įkišti mane kokiai praktikai į vieną iš jų ofisų kitose valstybėse, kol aš keliauju.

Šiaip ar taip, baigęs ketvirtų metų egzaminus ir norėdamas pamėginti, ką reiškia būtų doktorantu bei, žinoma, norėdamas užsidirbti, gavau apmokamą praktiką universitete Advanced Composite Centre for Innovation and Science (ACCIS). Nors ir norėjau ten daryti projektą su Europos Kosmoso Agentūra, deja, nepavyko jo gauti, bet gavau ne ką mažiau įdomesnį projektą su Rolls-Royce reaktyvinių variklių padaliniu. Praktikai įpūsėjus, skambina man iš prieš tai minėtos inžinerinės kompanijos ir sako, jog yra galimybė man lėkti 4-6 savaičių praktikai į Singapūrą ir jie apmokėtų mano keliones išlaidas bei suteiktų pragyvenimą ten, tereikėjo gauti darbo vizą ir praeiti savaitės trukmės apmokymus UK. Žinoma, aš sutikau su tokiu jų pasiūlymu.

Pradėjau planuotis viską apie tą faktą, kad kažkur spalio vidury turėčiau lėkti į Singapūrą padirbėti, susitvarkiau visus reikalus su darbo viza ir tiesiog laukiau to skambučio, kad pasakytų, jog išvykstu tą ar aną dieną. Deja, dienos bėgo, kompanija tempė gumą, kol galiausiai atsiuntė laišką, kuriame buvo parašyta: „Apgailestaujame, bet šį pasiūlymą turime kuriam laikui pristabdyti, nes nukrito darbo krūvis“. Na nukrito krūvis, tai nukrito. Ką padarysi. Bet daugiau nešvaistant laiko ir pinigų (gyventi UK nieko neveikiant – brangu), po trijų dienų nuo šito emailo nusipirkau bilietą į vieną pusę į Katmandų, Nepalą, išvykimui už 2.5 savaitės. Įdomu buvo tai, kad bilietas buvo kur kas pigesnis perkant likus 2.5 savaitės iki skrydžio, nei porą mėnesių prieš, arba čia tiesiog STA Travel sugebėjo sudaryti gerą sutartį su Qatar airways, nes jie vieninteliai galėjo jį pasiūlyti už 300 svarų.

Taigi nuo atvykimo į Nepalą ir prasidėjo mano 6 mėnesius trūksianti avantiūra. Skrisdamas į Nepalą galvojau jame pabūsiu vos 5 savaites, bet kaip buvo iš tiesų, papasakosiu vėliau.