Tag Archives: Indonezija
vasario 19, 2012

Susirgau

Susirgau

Kaip ir parašyta antraštėje, susirgau ir tai oficialu. Tiesa, liga kiek neįprasta ir Lietuvoje ne tokia ir dažna – pamėginęs nardyti Gili salose, Indonezijoj pamilau povandeninį pasaulį

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

ir dabar galiausiai tapau sertifikuotu nardytoju. Kursai sertifikatui gauti buvo gan intensyvūs, keturias varginančias dienas dirbom nuo 8:30 ryte iki kokių 19:30 vakare ir paskutinę dieną rytas prasidėjo nuo nerimo 6 val ryto, taigi keltis teko 5 val. Bet laikas prabėgo net nemirktelėjus. Nors ir teorijos daug ir ji nėra taip lengvai perkandama – teko grįžti prie matematikos (tiesa, ne aukštosios, bet kaip sakoma, kuo daugiau žinai, tuo paprastos problemos tampa sudėtingesnės) – bet praktinė dalis tikrai smagi: kuris iš jūsų mokydamasis nenorėtų mirkti skaidrioj žydroj jūroj, kurios temperatūra tokia, kad pirmą kartą įbridęss pagalvojau, jog mano dušas Anglijoj dažnai būna vėsesnis.

Kodėl pamilau? Sunku net aprašyti, nes nėra tokių žodžių mano

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

žodyne, kurie apsakytų povandeninio pasaulio grožį ir tą jausmą, kurį sukelia tas begalinis nepažįstamas pasaulis. Jau po kelių minučių supratau, jog bet koks akvariumas, kokį tik esu matęs, nublanksta prieš tikrą povandeninį pasaulį: tave apsupa visų vaivorykštės spalvų tūkstantiniai žūvų pulkai, matai kaip ryškiaspalviai koralai „kvepuoja“ ir ošia kaip miškai, kur ne kur pamatai kokį įdomesnį gyvį besislepiantį mažiausiuose tarpeliuose, kaip rają, šokančias krevetes ar morėjaus ungurį, ir, svarbiausia, visa tai taip arti, jog tiesiogine to žodžio prasme gali paliesti (nors geriausia nieko neliesti, nes po tuo ryškiaspalviu grožiu dažnai slepiasi ir nuodai). Tiesa, kai kurios žuvys pradeda ginti savo teritorija ir mėgsta pagąsdinti tave

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

puldamos – bet čia ir yra visas smagumas kai delno (ar poros Sabonio delnų) dydžio žuvytė pradeda į tave trankytis, o tuo tarpu miniatiūrinės, mažojo piršto dydžio žuvytės, pradeda kramsnoti nuo tavęs tavo negyvą odą. O dar pagalvokit ką jūs jaustumėte įšokę į atvirą jūrą ir pažvelgę žemyn, kur tolumoje šviestųsi dugnas ir tada suprastum, jog po tavim yra 50m vandens. Galva dar nesisuka? Įsivaizdoukit, jog galit skraidyti…

Tiesa pasakius taip patiko man šitas užsiėmimas jog pirmo sertifikato, kuris leidžia nerti tik iki 18 metrų jau man nebegana ir iš karto užsirašiau į dar vienus kursus, kurie turėtų supažindinti su nardymu iki

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

30 metrų (juk aukščio bijau, tad nenoriu, kad liktų daug iki dugno :D ), nardymu naktį ir po paskendusius laivus – jei vaikščiodamas po kalnus lėkiau tiesiai į Everestą, tai, ką, gal jau laikas pradėti žiūrinėtis, kaip ten iki Titaniko nunert?.. Dar prie viso šito prisideda ir tai, jog nardytojų bendruomenės žmonės labai draugiški ir linksmų plaučių, tad laikas tiek mokantis, tiek plaukiant laivu link nardymo taško, tiek dienos pabaigoj dalinantis įspūdžius neprabėga nuobodžiai.

O šiaip jei kas turėsit galimybę ir/ar jau dabar patinka stebėti povandeninį pasaulį, daugumoj nardymo mokyklų galima pasiimti tokią vadinamą „Introduction to Scuba“ atrakciją: jus supažindins su elementariais nardymo bei įrangos ypatumais, praleisit kurį laiką baseine (ar ant jūros kranto) mokydamiesi, kaip naudotis įranga, ir tada turėsit kokius du kartus po 40 min po vandeniu iki 12m gylio. Bet patikėkit, tų 12 metrų užtenka, kad suprastum ar patiks, ar ne: jau tokiam gylyje slypi grožis ir toks grožis, kokio retai kada pamatysi plaukiojant su maske paviršiui (snorkelinant).

Aš pats savo sertifikatus laikausi tokioj nedidelėj, bet populiarioj mokyklėlėj pavadinimu New

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Way Diving, Koh Tao saloje, Tailande. Grupės ne daugiau nei 4 žmonės, turi instruktorius kalbančius anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis ir jie vieninteliai visoj saloj daro labai ankstyvius nerimus, kai dar naktiniai jūros gyviai aktyvūs ir neišgąsdinti motorų gausmų, nes atvyksta pirmieji į nerimo vietą. Aplink Koh Tao yra galybė nerimo vietų tinkančių įvairiems lygiams ir vanduo skaidrus kaip krištolas, ne veltui šitoj saloj yra išduodama daugiau nardymo sertifikatų visame pasaulyje ir šitoj saloj yra mokykla, kuri yra pasaulyje pirma pagal išduodamų sertifikatų kiekį, t.y. vidutiniškai 60 per dieną! New Way Diving net nemėgina lygiuotis į šituos skaičius, nes pas juos yra tik 7 instruktoriai, bet atmosfera labai draugiška ir kadangi mažos grupės – jautiesi saugus. Visoj saloj sertifikatų kainos yra identiškos, norintiems čia juos laikytis siūlyčiau pabūt čia porą dienų, pabendrauti su žmonėm ir surasti mokyklą atitinkančią jų norus.

Jei ką sudominau, pradėkit planuotis savo atostogas – iškeiskit tą drybsojimą papludimyje ar važinėjimą autobusu po ekskursijas į aktyviai ir sveikai praleistą laiką: laive plaukiant į nardymo vietą turėsit laiko ir pasideginti, ir pamatysit tai, kur jos autobusas nenuveš ir ką gamtai suformuoti prireikė tūkstančius ar net milijonus metų.

vasario 17, 2012

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Sveiki visi kas skaito, skaitys ar jau skaitėt mano blogą.

Čia šiokia tokia įžanga apie mano avantiūrą, nunešusią mane į kitą pasaulio kraštą pusei metų. Gal ne Kolumbo ar Magelano nuotykiai, bet vis tiek smagiausias laikas mano gyvenime. Pasistengsiu pamažu aprašyti atskiras kelionės dalis, bet nors ir logiška būtų pradėti aprašinėti kelionę nuo pradžių, aš visgi pradėsiu aprašinėti kelionę nuo gan šviežių įvykių, t.y. kai prie manęs keturioms savaitėms prisijungė mama. Ši kelionės dalis dar neaprašyta ant popieriaus, tai galvojau atsiradus galimybei geriau padaryti iš karto kompiuterinį variantą.

Šiek tiek apie avantiūrą

Dar trečiame kurse, kai realiai pradėjau mąstyti, ką norėsiu veikti pabaigęs univerą, t.y. po ketvirto kurso, nesugebėjau apsispręsti ko noriu, ar eiti į doktarantūrą, ar eiti dirbti, bet žinojau vieną – nei vieno, nei kito nebūčiau pradėjęs iš karto. Norėjau keliauti. Norėjau pažinti pasaulį. Norėjau išragauti visų kultūrų virtuves bei pažinti šimtus įdomių žmonių. Norėjau įgyti naujų žinių bei įgūdžių. Norėjau išnaudoti tą, galima sakyti, paskutinę galimybę pakeliauti ilgesnį laiką, kol neturiu dar jokių rimtesnių įsipareigojimų.

Taigi, gavęs ganėtinai padorų darbą Bristolyje vasarą iš trečio į ketvirtą kursą (padorų tai turiu omeny aukštesnės klasės restorane padavėju, su smagiu kolektyvu, kur linksma budavo dirbti ir galėjai užsidirbti, bet dirbti tekdavo tikrai sunkiai),  pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Gal vasara ir buvo parduota, bet dar gavęs dvi stipendijas, sugebėjau susitaupyti užtektinai pinigų pragyvenimui ketvirtiems studijų metams bei kažkiek dar atsidėti kelionei.

Bėgant ketvirtiems studijų metams, kol visi kolegos siuntinėjo paraiškas kompanijoms dėl darbų, aš pradėjau mąstyti, ką norėčiau pamatyti bei įgyvendinti per savo keliones. Iš tiesų daug kas net skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą neiti dirbti po univero baigimo, sakydavo: „kaip čia taip, juk REIKIA ieškotis darbo, toks dabar sunkmetis ir nėra lengva susirasti darbą“. Na sunku tai sunku, bet nėra tokio dalyko, kaip REIKIA. Tai yra kiekvieno pasirinkimas ir derėtų sakyti, jog RENKUOSI arba NESIRENKU, ir aš rinkausi neieškoti. Galvojau ką nors sugalvosiu ar keliaudamas, ar dar prieš keliones, bet tikrai nenorėjau švaistyti laiko darbo paieškoms savo paskutiniais, ir taip intensyviais, magistro metais. Juolab, iš bėdos visada galiu padirbėti padavėju, kol susirasčiau normalų darbą ar sugalvočiau kaip prasisukti. Svarbiausia, nebijojau prarasti metus ar du augant karjeros laiptais, ar kažką kuriant – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs ir dar visą gyvenimą prisidirbsiu. Žinojau, jog jei neįgyvendinsiu šitos svajonės, turbūt gailėsiuos visą gyvenimą.

Bet viskas iš tiesų pradėjo suktis gan gražia linkme. Po mūsų magistrinio darbo prezentacijos 2011 kovą, gavau darbo pasiūlymą iš vienos inžinerinės kompanijos dirbančios su gruntiniais tyrimais atviruose vandenyse, t.y. toj srity, kurioj aš dariau savo magistrinį darbą. Šios kompanijos vienas iš direktorių buvo prezentacijų dienoj universitete ir jis liko sužavėtas mūsų darbu, pasikvietė pas save į kompaniją pristatyti mūsų darbo bei po susitikimo su dar keliais direktoriais sugebėjau gauti darbo pasiūlymą 2012 metų vasarai, t.y. jie sutiko išleisti mane pakeliauti metams. Maža to, pažadėjo pažiūrėti, ar nepavyktų įkišti mane kokiai praktikai į vieną iš jų ofisų kitose valstybėse, kol aš keliauju.

Šiaip ar taip, baigęs ketvirtų metų egzaminus ir norėdamas pamėginti, ką reiškia būtų doktorantu bei, žinoma, norėdamas užsidirbti, gavau apmokamą praktiką universitete Advanced Composite Centre for Innovation and Science (ACCIS). Nors ir norėjau ten daryti projektą su Europos Kosmoso Agentūra, deja, nepavyko jo gauti, bet gavau ne ką mažiau įdomesnį projektą su Rolls-Royce reaktyvinių variklių padaliniu. Praktikai įpūsėjus, skambina man iš prieš tai minėtos inžinerinės kompanijos ir sako, jog yra galimybė man lėkti 4-6 savaičių praktikai į Singapūrą ir jie apmokėtų mano keliones išlaidas bei suteiktų pragyvenimą ten, tereikėjo gauti darbo vizą ir praeiti savaitės trukmės apmokymus UK. Žinoma, aš sutikau su tokiu jų pasiūlymu.

Pradėjau planuotis viską apie tą faktą, kad kažkur spalio vidury turėčiau lėkti į Singapūrą padirbėti, susitvarkiau visus reikalus su darbo viza ir tiesiog laukiau to skambučio, kad pasakytų, jog išvykstu tą ar aną dieną. Deja, dienos bėgo, kompanija tempė gumą, kol galiausiai atsiuntė laišką, kuriame buvo parašyta: „Apgailestaujame, bet šį pasiūlymą turime kuriam laikui pristabdyti, nes nukrito darbo krūvis“. Na nukrito krūvis, tai nukrito. Ką padarysi. Bet daugiau nešvaistant laiko ir pinigų (gyventi UK nieko neveikiant – brangu), po trijų dienų nuo šito emailo nusipirkau bilietą į vieną pusę į Katmandų, Nepalą, išvykimui už 2.5 savaitės. Įdomu buvo tai, kad bilietas buvo kur kas pigesnis perkant likus 2.5 savaitės iki skrydžio, nei porą mėnesių prieš, arba čia tiesiog STA Travel sugebėjo sudaryti gerą sutartį su Qatar airways, nes jie vieninteliai galėjo jį pasiūlyti už 300 svarų.

Taigi nuo atvykimo į Nepalą ir prasidėjo mano 6 mėnesius trūksianti avantiūra. Skrisdamas į Nepalą galvojau jame pabūsiu vos 5 savaites, bet kaip buvo iš tiesų, papasakosiu vėliau.