Archive by Author
kovo 16, 2012

Kinija: pirmieji įspūdžiai

Laoso – Kinijos pasienyje Kinija parodė, jog tai ne šiaip sau valstybė, o greitai būsianti viena iš moderniausių, įtakingiausių ir stipriausių pasaulio valstybių. Pasienio postas pasitiko su milžinišku pastatu, kuris, palyginus su 5 aukštų Laoso pusėj esančiu, atrodė gigantiškas ir pribloškiantis savo modernumu. Privažiavus šį pastatą mus visus išlaipino, kur lauke laukė grupelė kareivių, pasiruošusių iškraustyti mūsų kuprines. Kaip vienintelis angliškai kalbantis ir tikrai smagus kareivis paaiškino, jie ieško narkotikų – kaip ne kaip Laose jie liejasi laisvai ir opiumas plačiai paplitęs. Po kuprinių patikros turėjom pėsti praeiti pro pasienio postą tam grandioziniam pastate. Čia ir pasitiko Kinijos modernumas. Tą popierizmą, kurį daugelyje valstybių reikia pildyti ranka, galima buvo užpildyti naudojantis pase įmontuota mikroschema. Ten kur tikrina dokumentus viskas galingai kompiuterizuota ir net buvo keturi mygtukai norintiems įvertinti pareigūno darbą – spėju nors kartą paspaudus neigiamą įvertinimą pareigūnas gerai pylos gautų.

Įvažiavus į Kiniją pasitiko grožis. Kalnai. Kalnai. Ir dar kartą kalnai. Esu milžinų paunksmėje, visai šalia Himalajų. Bet jie tokie žali žali ir statūs, nusodinti kaučiukmedžiais, atrodo lyg tuose paveiksluose, vaizduojančius Kiniją. Keliai turbūt geriausi kokius esu matęs Azijoj: platūs, daug viadukų, tuneliai pro kalnus – kažkas nematyto. Tą kelionę, kurią įveikėm per 3 valandas nuo pasienio iki Jinghong, Yunnan provincijoj, spėju prieš kokius 15 metų buvo galima įveikti per 2 dienas, turint omeny, kokie statūs kalnai ir kad atstumas nemažas.

Kokia kalba kalbėti: anglų ar lietuvių? Koks skirtumas – nesupras vis tiek

Autobuse buvom 4 užsieniečiai: aš, olandas ir dvi panelės iš Izraelio. Išlipus pusiaukelėj papietauti pasitiko smagumas: nei vieno angliško žodžio ar net užrašo lotyniškomis raidėmis. Šiek tiek paslampinėję radom vieną vietą su labai simbolišku anglišku meniu. Bet kas iš to, jei padavėja/virėja nelabai pati suprato, kas ten parašyta. Aš, tai supratęs, tiesiog parodžiau į produktus lentynoje ko noriu ir už kelių minučių tai gavau. Deja, ta trijulė nusprendė kankinti kinus  ir prašyti net to, ko nėra angliškam meniu. Virėjos veidas buvo šiek tiek perkreiptas nuo užsieniečių užgaidų ir iš nežinios jos akyse galima buvo suprasti, jog nelabai ji supranta ko trijulė nori, bet šypsena iš veido nedingo tik kalbėjimo tonas kilo. Aš net pats pasimečiau, ko jie iš jos nori. Galiausiai, kai jau maistas buvo pagamintas, atnešė kur kas daugiau nei užsisakinėjo. Aišku, kilo karas, kai jiems reikėjo mokėti, nes jie atsisakė mokėti, bet tu pamėgink jiems paaiškinti kiniškai, kai buvom Kinijoj vos valandą. Tada aš pats kažkaip pasimečiau, nes nesupratau, ar moteriškė ten rėkia ant jų ar kinai tiesiog taip garsiai kalba. Ta akimirką nusprendžiau, kad bus nuoširdžiai smagu Kinijoj ir kad prisiragausiu to, ko kitaip žinodamas, kas tai yra, net neliesčiau :D

Atvažiavę į Jinghong susidūrėm su menku keblumu: į kurią pusę mano išsirinktas hostelis. Mieste trys autobusų stotys ir mes neturim žalio supratimo, kurioj esam. Bandom klausti. Nulis pagalbos iš žmonių. Kai tik jie supranta, jog nekalbam jų kalba, nusisuka ir toliau sau daro ką darę, net nesistengia ženklais ar dar kaip padėti. Apskritai, kilo įtarimas, kad jie ženklų kalbos visiškai neperpranta. Šiaip ne taip, po 20 apklaustų žmonių susigaudėm, kur esam ir nupėdinom iki hostelio.

Ryte pirkdamasis Pu‘er arbatą arbatos pardavėjas primygtinai pareikalavo, kad su juo jos atsigerčiau pas jį parduotuvėlėj. Nors ir neturėjau daug laiko, bet sutikau. Buvo įdomu pasižiūrėti visą arbatos ruošimo ceremoniją ir išmokti pačiam. Pu‘er yra šio regiono arbata, Kinai net pervadino vieną iš kaimų į Pu‘er – turistiniais marketingo sumetimais. Šią arbatą reikia užplikyti tik ką užvirusiu vandeniu, tada po kelių sekundžių nupilti vandenį. Tada vėl užpilti arbatžoles vandeniu bei po keliu sekundžių išpilti lauk ir trečią užpylimą galima gerti. Užpili vandeniu, palauki kelias sekundes ir arbatą atskiri nuo arbatžolių. Pu‘er reikia gerti sriubčiojant – tad nepykit, jei kada ką pavaišinsiu šia arbata ir pradėsiu sriubčioti :) Šiaip gėriau iš pradžių įprastai ir tad pardavėjas, kuris, beje, nekalbėjo nė žodžio angliškai ir visą laiką kažką man bandė pasakyti kiniškai, parodė, jog reikia sriubčioti – net arbatos skonis pasikeitė. Pamėginkit.

Kelionė autobusu iš Jinghong į Dali

Tik išvažiavus iš Jinghong miesto, autobusas turėjo praeiti patikros punktą, kuriame įlipo policijos pareigūnai ir peržiūrėjo visų važiuojančiųjų asmens dokumentus. Kažkaip per daug net klausimų nekilo, kodėl taip vyksta. Tada už kelių valandų kelio vėl sustabdė policija. Šį kartą visų paprašė išlipti ir vėl patikrino visus dokumentus. Jau sutemus važiuojant kalnų keliukais privažiavom dar vieną patikros punktą. Šį kartą uniformuoti pareigūnai išlaipino visus, susirinko visų vietinių dokumentus (užsieniečių nelietė) ir tada prasidėjo smagumas – pradėjo tikrinti visų vietinių klausinėti įvairių klausimų, kraustyti bagažą bei kai kurių kišenes ar net atlikti pilną patikrą. Kaip po to išsikamantinėjau iš vieno vaikinuko, kuris šiek tiek kalbėjo angliškai, pareigūnai ieško narkotikų. Kadangi valstybėse į Pietus nuo Kinijos opiumas ir kiti narkotikai yra gan plačiai paplitę ir kultivuojami, daugiausiai į šalį jie atkeliauja iš ten. Ir, pasirodo, policija tikrina visus kas juda iš Pietų į Šiaurę. Kaip tas pats kinas paaiškino, už narkotikų gabenimą su tikslu parduoti gresia mirties bausmė.

Iš tiesų panašios sankcijos yra daugelyje Pietryčių Azijos valstybių, nepaisant to, narkotikai čia plačiai paplitę ir dažnai užsimaskavę policijos pareigūnai tuo naudojasi siekdami pasipelnyti. Yra tekę skaityti istorijų, kai pareigūnai sulaikę perkančius marihuaną tiesiai šviesiai „išrašo baudos kvitą“, kurį, žinoma, privalu susimokėti pareigūnams į rankas, dažniausiai siekiantį net 500 JAV dolerių.

Po patikros užsnūdau. Pusvalandis po vidurnakčio autobusas sustojo mieste ir vairuotojas pradėjo sakyti miesto pavadinimą. Man prireikė kokių 5 pasakymų, jog suprasčiau, kad atvažiavome į Xiaguan miestą (tariamas Šiaguan), kuris yra 14km nuo Dali istorinio miesto. Čia buvo paskutinė mūsų maršruto, važiavusio 15 valandų, stotelė, bet kažkodėl kai kurie vietiniai kaip miegojo, taip ir liko miegoti. Mane tai suintrigavo ir pradėjau kalbinti vaikinuką, kalbantį šiek tiek angliškai: jis pats nelabai suprato, kodėl jie nesikelia. Pasiklausęs vairuotojo jis pasakė, jog mes galime likti autobuse iki kol prašvis. Šie žodžiai nuskambėjo, kaip prašvitimas. Kadangi taksi iki Dali būtų kainavę ne litą ir ne du, nusprendžiau ir aš likt: kaip ne kaip tai buvo miegamas autobusas, kurio lovoj aš beveik telpu, o ir kai jis nevažiuoja kalnų keliukais, visai patogu.

Kas kelionėje erzino, tai, kad vietiniai karts nuo karto užsirūkydavo, nors ir autobuse mirgėjo krūva rūkyti draudžiama ženklų. Kaskart kam nors užsirūkius vienas iš dviejų vairuotojų pradėdavo barti rūkantįjį. Vienas vyrukas kas kokią valandą vis užsirūkydavo ir kol kvapas nueidavo iki vairuotojo jis baigdavo cigaretę. Galiausiai neapsikentęs vairuotojas priėjo prie to rūkančio vyro, paėmė jo cigaretes ir išmetė pro langą. Nors ir tai galėjo įplėksti konfliktą, rūkantysis liko ten šypsodamasis. Kiek pamenu, jie taip dažnai išreiškia savo gėdą.

Dali

Manau, miesto vardas vertas sutapti su Salvadoro Dali pavarde. Nors ir stilius visiškai priešingas, bet visas miestas – vienas didelis meno kūrinys, kuris lygiai taip pribloškia, kaip ir kai kurie S.Dali darbai. Čia supratau, jog kinams yra labai svarbu net smulkiausios detalės. Nors ir tai prasilenkia su dabartiniu Kinijos supratimu, kuris suformuotas ne itin kokybiškų produktų, bet ta tikroji Kinija yra kitokia ir, manau, anksčiau ar vėliau tai vėl pasireikš. Miestas nusėtas klasikinio kinų stiliaus namukais su riestais stogais, kuriuos puošia raudoni žibintai. Prie viso grožio prisideda ir tai, jog fone milžiniški kalnai ir galiausiai atėjo pavasaris ir pradėjo žydėti vyšnios. Vaizdai verti paveikslų ir valandų sėdėjimo ir žiūrėjimo. Ne veltui šis miestas toks populiarus ir gatvėse tiesiog knibžda kinų turistų.

Kitaip nei iki šiol būtuose kraštuose, čia išlipant iš autobuso niekas nepasitiko ir nesiūlė tuk-tuko ar viešbučio. Kadangi tiek daug vietinių turistų (sakyčiau kokie 99% šiuo metų laiku), užsieniečiai jiems neįdomūs ir niekas net nesivargina nieko įpiršti. Bet man tuo Kinija ir patinka. Kinai bando išsaugoti savo palikimą: miestas itin tvarkingas, eismas galimas tik elektriniams motoroleriams. Net policija važinėja su elektromobiliais aplink miestą. Nors ir kai kurie Kinijos sprendimai neatspindi daugumos interesų, pvz Trijų Slėnių užtvanka (Three Gorges dam), Kinija juda pirmyn per daug nesidairydama atgal.

p.s. visiškai pamiršęs jog miestas yra 2000m aukštyje išmyniau pasivažinėti su dviračiu pamiršęs pasitepti kremu nuo saulės – veidas raudonas dar po 3 dienų :D

egle.ir.karolis.eu

egle.and.karolis.eu 

kovo 16, 2012

Trijų dienų žygis po šiaurinio Laoso džiungles

Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aš apskritai ryžausi važiuoti į Kiniją pro Laosą, o ne Kambodžą ir Vietnamą, bet pradėkim nuo pradžių.

Iš Luang Prabang, kur buvau apsistojęs prieš tai, buvo smagi 8 valandų kelionė mikriuku iki Luang Namtha kaimo. Keista tai, kad kelionė truko 2 val trumpiau nei buvo nurodyta stotyje, turbūt „kalta“ paskutinė kelio atkarpa, kur kalnų keliai atrodė taip, lyg būčiau Vakarų Europoj, nenustebčiau, jei prancūzai prie to rankas prikišo. Skyrėsi tik viena – kalnai: tokio statumo kalnų nežinau ar apskritai esu bematęs.

Atvykęs į Luang Namtha ir susiradęs kur prisiglausti nakčiai patraukiau ieškoti, ar kuri nors iš daugelio trekinimo agentūrų neturi žygių ateinančiai dienai. Beeidamas sutikau vokietį, kuris tik ką pats grįžo iš džiunglių žygio ir rekomendavo „Green Discovery“, su kuria pats ėjo. Kadangi apie juos ir taip buvau skaitęs gerų atsiliepimų tiek Lonely Planet, tiek Tripadvisor, nusprendžiau per daug nesimalti ir eiti tiesiai ten. Kaip tik jie jau turėjo 6 žmonių grupę kitam rytui trekui, kurio aš ir norėjau. Per daug neklausinėjęs ir aš prisijungiau.

Pirma žygio diena: džiunglių glūduma

Ankstyvų rytą aš, trys prancūzai, olandė, kanadietis ir amerikietis bei angliškai kalbantis gidas su padėjėju sėdom į mikriuką ir važiavom apie 2 val iš pradžių apynormaliu keliu, bet kuris su kiekviena maža sankrižėle virto vis siauresniu ir mažiau pravažiuojamu, kol galiausiai pasiekėm kaimą, kurio visi namukai buvo pastatyti iš bambukų. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Persikėlę per upę pradėjom žygiuoti takais, kurie jau man tada pasirodė kaip džiunglės. Paėję valandą, kirtę 7 upelius (ar tą patį upelį tiek kartų) ir priėję ryžių augintojų pavėsinę, skirtą pasislėpti nuo saulės ar lietas, stojom pietum, kuriuos mums pagamino dvi moteriškės iš pirmai minėto kaimo. Kaip gidas pasakė, šiosi moteriškės mus seks iki antros dienos pietų. Pietūs buvo patiekti gan paprastai: ant bananų lapų ir valgyti buvo vienintelis pasirinkimas – rankomis.

Po pietų patraukėm į ten, ką mūsų gidas galiausiai pavadino džiunglėmis. Taip ir buvo. Tankesnio miško  gyvenime nebuvau matęs, net tos džiunglės Malaizijoj, Cameron Highlands, kur su mama kankinomės ropodami per purvus, nublanko. Karštis įėjus į džiungles nuslūgo kaip mat, bet pradėjus kopti stačiais šlaitais, jau po 15 min iš marškinėlių buvo galima gręžti prakaitą. Šlaitai itin statūs, kartais net reikalaujantys griebtis rankomis kur ne kur išlendančios uolos. Kadangi šiam regione nelijo, kaip gidas sako, nuo kažkur spalio mėnesio, žemė gerokai perdžiuvusi ir pasidarius itin slidi (smulkus smėliukas dengia kietą žemę), tad leistis buvo kančia.

Apie 16val priėjom savo stovyklavietę giliai džiunglėse. Čia buvo vos dvi pašiūrės suręstos iš bambuku, bei  stogai dengti palmių lapai, viena kuri paversta virtuvėle, kita – mūsų nakvynės vieta. Kas nustebino, kad per visą dieną mačiau įvairių vabzdžių, bet nei vieno uodo. Taigi, naktį nors ir miegojom pašiūrėje ir po tinkleliu nuo uodų, niekas nezyzė paausy. Tiesa, buvo kita problema, naktį temperatūra nukrito gan žemai ir buvo gan šalta net su miegmaišiu – kaip ne kaip buvom pakankamai aukštai kalnuose ir naktys ten vėsios.

Antra diena: khmong kaimelis

Kitą rytą pavalgę kaimiečių gaminto maisto patraukėm toliau. Šią dieną takai buvo dar labiau varginantys, bet vaizdai nuostabūs. Po 6 val ėjimo aukštyn žemyn tankiomis džiunglėmis galiausiai priėjom izoliuotą kaimelį, kurį galima pasiekti tik džiunglėmis ir kuriame mes apsistojame. Šiame kaimelyje gyvena apie 100 žmonių, kurie priklauso Khmong mažumai – kalba savo kalba ir šitose vietose gyvena jau šimtmečius, beveik izoliuoti nuo pasaulio – bet tai keičiasi. Kaime yra pradinė mokyklėlė, žmonės pagrinde verčiasi žemdirbyste bei šiokia tokia gyvulininkyste. Kadangi vis daugiau ir daugiau turistų užklysta į šitą kaimą, vietiniai pradėjo pardavinėti rankdarbius ir, žinoma, alų, kurį patys ant kuprų neša nuo artimiausio kelio, kuris yra 4-5 val pėsčiomis stačiais šlaitais per džiungles.

Kaip jau esu matęs anksčiau, Laoso žmonės bėgdami nuo bado, pradėjo valgyti viską, kas juda. Šiame kaime tai ne išimtis. Gidas papasakojo, jog šunys šiame kaime valgomi kaskart kai yra pastatomas naujas namas, tada keliama puota ir kepamas ant laužo šuo. Gerai, jog šiuo metu statybų nebuvo, nes tikrai nekilo noras matyti kepama šunį. Beje, sako, jog tokius namus iš bambuko ir palmių lapų galima suregzti per vieną dieną, jei padeda kaimynai. Namą reikia perstatyti kas kokius 5 metus, kai pradeda irti palmių lapų stogas.

Šiame kaime viena vokiečių NVO (NeVyriausybinė Organizacija) prieš tris metus pradėjo vesti pamokas apie saugų geriamą vandenį bei sanitaciją. Dabar kaime yra įrengtos dvi vandens pompos ir, rodos, niekas nesituština kur papuola, o naudojasi tualetais.

Vakarop aplink mūsų stovyklavietę, kuri įsikūrusi ant upės kranto, sukiojosi šūsnis vaikų. Staiga, atkreipiau dėmesį, jog visi su kažkuo pradėjo žaisti, kas patraukė mano dėmesį ir pats pradėjau žvilgčioti. Tai buvo voras. Dydžio sulyg to vaikio ranka. Vaikis drąsiai laikė dar tada gyvą vorą, ir aplinkiniai vaikai buvo gan suinteresuoti traukiodami jo siūlus. Mes su kitais vakariečiais stovėjom atokiau. Paprašėm parodyti tą vorą – visi net pašiurpom nuo jo dydžio. Vaikai pradėjo žaisti su juo, mėtydami jį vienas kitam, kol galiausiai vienas iš jų paėmė ir įsidėjo jį į burną. Greta jo stovinti vyresnė mergaitė liko sužavėta ir norėdama pasirodyti tokia pat drąsi padarė tą patį, žinoma, po to kai pirmasis vaikis ištraukė jį iš burnos. Mes likom be žado.

Primityvus gyvenimas su satelitine lėkšte

Trečios dienos rytą pradėjom apsilankymu pradinėje mokyklėlėje, kur dar kartą įsitikinau, kokie mes esame laimingi turėdami tai, ką turime ir kur augome. Bet tikrai, manau, šitie vaikai auga kur kas smagiau nei daugelis dabartinių vaikų priešais kompiuterinių žaidimų ekraną – bent žino ką reiškia nubrozdintos alkūnės ir nuspardyti užpakaliai už mergaičių kasų tampymą. Tiesa, kaime prie vieno namuko, kaip ir kiti suręsto iš bambuko, stovi satelitinė lėkštė ir ateina du plonyčiai laideliai nuo upės. Pasirodo jie šiek tiek užtvenkė upę ir pasistatė generatorių. Namuke yra televizorius, kurį retkarčiais kaimo žmonės susirenka žiūrėti. Kaip po to keliaudamas po Laosą pamačiau, tai gan dažnas reiškinys. Namukas gali būti visiškoj plynlaukėj, suręstas iš bambukų, bet satelitinę televiziją vis tiek turės.

Moters diena

Kaip ir manau visose komunistinėse ar post-komunistinėse valstybėse moters diena yra gan didelė šventė. Laose tai apskritai yra paskelbta kaip nedarbo diena, bet ką laosiečiai daro šią dieną? Tūsinasi! Tik grįžęs į civilizaciją per moters dieną pamačiau ką tai reiškia. Viskas uždaryta, vietiniai sėdi geria. Net nuėjau į viešbutį, nusinešiau daiktus į savo kambarį, nusileidžiu žemyn užsiregistruoti – nieko nėr registratūroj. Žiūriu, viešbučio savininkas kitoj gatvės pusėj su draugais sėdi ir mane kviečia. Nespėjau dar ateiti, o man jau ruošia kėdę ir stiklinę alui. 4 vyrai ir 1 moteriškė – moters dieną švenčia. Na ką, kad jau primygtinai siūlė ir aš prisijugiau prie jų šventimo pusvalandukui.

Dviračiai gali nuvežti toli

Grįžęs atgal į Luang Namtha visą kitą dieną praleidau su amerikiečiu mindami dviračius. Beminant prasilenkėm su moteriškė, kuri atrodė, jog keliauja jau ilgą laiką (sprendžiant iš 6 krepšių ant jos dviračio). Vakare grįžę į viešbutį radom ją mūsų viešbučio restoranėlyje. Kaip po ilgų įspūdžių apsikeitinėjimų išsiaiškinom, ši britė (Jilly Sherlock) jau kelyje 11 mėnesių, atmynė visą kelią nuo UK pro Europą palei Dunojaus upę, Turkiją, Gruziją, Armėniją, Iraną, Tadžikistano dykynes, Uzbekistano kalnus, Kirgizijos ir Kinijos plynaukštes spiegiant -25 laipsnių šalčiui, į Kinijos pietus per kalnus ir galiausiai į Laosą. Maža to, mums bendraujant praeidinėjo porelė, kuri kaip pasirodė buvo vokiečiai, su kuriais ji susipažino mindama pro Kroatiją, tada vel buvo susitikę Uzbekistane ir dabar vėl netyčia susitiko Laose. Tiek Jilly, tiek vokiečiai Frank ir Franka pasidalinę savo įspūdžiais mane pakerėjo ir tikrai norėčiau pats tokiu maršrutu prakeliauti dviračiu. Dabar net pradedu mąstyti, kokio velnio aš net nepagalvojau apie tokią galimybę, o pasirinkau galima sakyti paprasčiausią variantą. Turbūt kad į Europą jau grėsmingai artinosi žiema ir pasąmonė sakė, jog keista būtų pradėti dviračių žygį žiemą :)

Šiaip jei kam įdomu pasiskaityti apie šių žmonių keliones, čia jų blogai:

Jilly: http://sherlocktales.blogspot.com (angliškai)

Frank ir Franka: http://www.mit-dem-rad.de (vokiškai).

Jei kada dar pasitaikys proga išlėkti ilgesniam laikui – tai bus ant dviračio ir nesvarbu, koks oras. O dabar – į Kiniją.

kovo 2, 2012

Milijono Dramblių valstybė arba dabartinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika

Milijono Dramblių valstybė arba dabartinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika

Esat kada važiavę 12 val žvyrkeliu vingiuotais kalnų keliais su autobusu, kuris turbūt senesnis už jus? Tai vat, galiu pasigirti: išgyvenau šią varginančią kelionę nuo Vientiano iki Luang Prabang. Viską, ką tik įmanoma, skauda. Jau gailiuosi, jog nestojau pusiaukelėje esančiame kaime Vang Vieng, kur būčiau prisižiūrėjęs į girtą jaunimą plaukiantį ant pripustų traktoriaus ratų kamerų žemyn tikrai ne pačia švariausia pasaulyje upe (na, gal ir pats būčiau prisijungęs, ką gali žinot :D ).

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Šiaip labai gaila, kad čia keliauju šiuo metų laiku, kai nelijo kokius 2-3 mėnesius, nes tie vaizdai, kurie vos skverbiasi pro miglos/dūmų/dulkių mišinį ore, – stulbinantys. Kur ne kur vidury sudžiuvusių ryžių laukų išdygsta status ir vienišas kalnas, kurį dengia tankios džiunglės bei retkarčiais šviečiasi vertikalios uolos. Ar šimtus metrų į apačią besitęsiantys kvapą gniaužiantys skardžiai. Tai tik primena, kad grįžtu atgal į Himalajus, na bent jau jų pašonę.

Keista, nors ir jau kurį laiką šioj šaly nelijo ir viskas, rodos, išdžiuvę, įskaitant ir mažesnius upelius, šalikelės medžiai bei namai pasidengę storu dulkių sluoksniu, bet vis tiek pilna stovinčio vandens tvenkinukų – uodų pamėgtų dauginimosi vietų, tad nuo šiandien pradedu gerti Doxycycline kaip prevencinį metodą sumažint rizikai užsikrėsti maliarija. Nežinantiems, kas yra maliarija – tai liga, sukeliama parazitų perduodamų uodų. Tai žiauri liga, nuo kurios kiekvienais metais miršta milijonai žmonių ir bėda ta, jog net ir anksti diagnozavus ją ir gavus intensyvų gydymą, nesi garantuotas, kad parazitas bus pašalintas iš organizmo ir liga negrįš. Deja, skiepų nuo maliarijos ir dar vienos Pietryčių Azijoj paplitusios uodų perduodamos ligos, Dangė karštinės, dar nėra, todėl labai svarbu saugotis nuo uodų. Ir, mano atveju, kadangi keliausiu į zonas, kur maliarijos rizika labai didelė, papildomai gersiu antibiotikus (Doxycycline), kurie sumažina riziką užsikrėsti maliarija. Žinau, gerti antibiotikus kaip profilaktiką tikrai nėra gerai ir šalutiniai poveikiai tikrai nėra patys maloniausi (padidėjęs odos jautrumas saulei, polinkis depresijai ir keisti sapnai, bet prie pastarojo pripratau, kai vaikščiojau Himalajuose, nes tai buvo ir vienas iš didelio aukščio ir reto oro šalutinių poveikių). Kursas irgi nebus trumpas: gerti reikia pradėti kelios dienos prieš įvažiuojant į aukštos rizikos zoną, visą laiką, kol būsiu maliarijos zonoj (tai maždaug kol pasieksiu didesnius Kinijos kaimus) ir dar 4 savaites po to! Tai iš karto atsiprašau, jei būsiu irzlus! :D

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Šiaip pirmas įspūdis apie Laosą buvo, kad tai yra šalis, kuri parodo, ką komunizmas gali padaryt. Tai kažkas tarpinio tarp komunistinio Vietnamo bei Tailando. Dabar, nors ir Laosas labai bando save lyginti su Tailandu, na bent jau Vientianas su Bangkoku, bet vis tiek dar atsilieka kokiais 10-15 metų ir kokiu 30 kartų gyventojų skaičiu (Vientiane vos 300 tūkst. gyventojų, kai tuo tarpu Bangkoke apie 10 mln.). Šiaip šalių kultūros gan panašios, įskaitant ir kalbas, tik tiek jog Laose visi labai atsiputę ir išvažiavus iš sostinės Vientiano pamatai, kad čia viskas vyksta taip pat kaip ir vyko prieš šimtmečius ir niekas nepasikeitė.

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Kaip ir daugelyje Azijos valstybių, kurias aplankiau, gyvenimas verda aplink pagrindinius kelius. Šalikelės nusėtos namukais, tik, šį kartą jaučiama ir prancūzų įtaka šiam kraštui, nes jie man labai primena europietiškus namus. Tiesa, kiek gilesniame Laose pasitinka Azijai būdingi bambukiniai namukai, kurie, žinoma, turi satelitinę lėkštę ar net dvi pašonėje! O ir patys keliai, žinoma, jei jie apskritai yra, neazijietiški. Tai pirma valstybė po 4 mėnesių keliavimo, kur važiuojama dešine kelio puse (įsėdęs į mikriuką, vežantį iš traukinių stoties šalia Vientiano į miesto centrą, galvojau, kad kažkas čia ne taip kol susigaudžiau), maža to, visi vairuoja gan atsipūtę, niekas niekur neskuba, o jei ir matai ką kur skubanti, tai dažniausiai bus koks užsienietis. Čia net šviesoforai neignoruojami ir tai pirma valstybė po Lietuvos, kurią matau, jog turi žalią lentelę leidžiančią sukti į dešinę kai dega raudonas šviesoforo signalas, tiesa, čia ji mėlyna.

Vientianas

Kadangi keliai gan ramūs, nusprendžiau, kad bus lengviausia apžiūrėti sostinę dviračiu. Išsinuomojau tokį senovinį dviratį už 1 dolerį dienai (žioplas esu ir pamiršau nufotkinti jį, nes toks kietas dviratukas buvo) ir prasimaliau jo gatvėmis kepinant 30 laipsnių karščiui ir ore tvyrant milijonui dulkių. Aplankiau pagrindines miesto įžymybes ir sakyčiau prisiminiau, kaip myliu dviračius. Buvo net mintis ieškotis padoresnio dviračio ir per Laosą keliauti tik dviračiu, bet pažiūrėjęs į laiką ir atstumus nusprendžiau visgi keliauti viešuoju transportu ir naudoti dviračius kaip vietinę susisiekimo priemonę.

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Praeito  amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje amerikiečiai bandydami įtvirtinti savo galią Laose paaukojo betono oro uosto pakilimo/nusileidimo tako statybai. Kas gavosi iš to betono galit pamatyti šalimai esančioj nuotraukoje – Laoso triumfo arka, esanti pačiame miesto centre (turbūt triumfo apmulkinus amerikiečius). Ne veltui vietiniai šį monumentą vadina vertikaliuoju pakilimo taku. Nors iš tolo atrodo sąlyginai patraukliai, tik priėjus arčiau supranti, jog tai yra šlykštus betono gabalas. Maža to, kad jau pradėjęs irti, tai dar ir niekad normaliai nebaigtas statyt, bet čia jau dalis jų istorijos: tarp 1960 ir 1973 metų Laosas buvo virtęs Slaptojo Karo teatru tarp komunistinių ambicijų ir amerikiečių nerimo.

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Šiaip įdomu, kad Laose nuo 23:30 prasideda komendanto valandos ir gatvės staiga ištuštėja… Oficialiai, viskas tuo metu turi užsidaryti, bet atsiranda viena ar kita vieta, kuri lieka dirbt ilgėliau. Dabar supratau, kodėl 23:30 mano viešbutis užrakindavo pagrindines duris ir net išjungdavo internetą. Šiaip slampinėdamas pirmą dieną Vientiane ir ieškodamas, kur apsistoti, buvau jau nusprendęs, jog eisiu į dormą, nes kiek kur nueidavau, kainos būdavo tikrai ne visai priimtinos – sostinės sindromas! Dormai dažniausiai buvo kokie 6-7 doleriai nakčiai, vienviečiai kambariai be vonios kambario maždaug 15 dolerių. Prasiėjau pro kokius 10 viešbučių lygindamas kambarius ir jau buvau lyg ir priėmęs sprendimą imti vieną lovą, bet pagalvojau, kad turiu laiko ir galiu dar paslampinėti. Ir ką gi, nueinu į gretimą gatvelę ir ten kaip visada dar keli viešbutukai. Einu pro vieną tokį matomai naujai atrestauruotą, viskas blizga, daug gėlių, stalai su baltom staltiesėm. Galvoju ne mano kišenei bus, tai net nesivarginau užeiti. Bet paeinu dar kelis metrus ir pro langus pamatau, kokie ten žmonės sėdi: pagrinde panašūs keliautojai, kaip ir aš. Užeinu. Pasižiūriu kainas: vienvietis kambarys 8 doleriai. Nueinu pasižiūrėti kambario – lieku sužavėtas ir net klausimų nebekyla, net pamiršau paklaust, kur dušas.

Silpnesnių skrandžių žmonėm toliau neskaityti

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Ai, sustojom važiuodami iš Vientiano į Luang Prabang tualeto pertraukėlei pakelės „kavinukėj“. Kaip visada Azijoj, pripuola prie išlipančių iš autobuso vietinės pardavėjos ir siūlo visokių užkandžių. Aš net iš pradžių nelabai atkreipiau dėmesio, ką ten siūlo. Po to žiūriu – kepti šikšnosparniai. Suintrigavo. Ir tie kiaušiniai sumauti ant pagaliuko (žr. nuotraukas apačioj) nėra paprasti virti kiaušiniai, ten viduj yra viščiuko gemalas! Atidžiai pažiūrėjau į likusius padarus sumautus ant iešmelių ir tai, kas pirma pasirodė kaip višta, iš tiesų buvo kepta žiurkė (bent jau mes su keliais kitais užsieniečiais nusprendėm iš ilgokos uodegos). Nei vienas nebuvom toks drąsus, kad paragautume, bet vietiniai pirko šikšnosparnius. Šiaip tai tik priminė, ką skaičiau apie Laoso maistą: neurbanizuotose Laose dalyse žmonės valgo viską, ką gali gauti iš gamtos ir tai šiuo atveju yra viskas, kas juda. Spėju gal net ir visai skanu turėtų būti, ypač jei žiurkė augusi laukuose, kur nėra žmonių ir visokių pavojingų atliekų – būtų free range ir organic :) Bet vis tiek – FUI (na, bet taip nesakiau, kai prieš porą metų valgiau kirminus, tarakonus ar žiogus, net labai patiko).

vasario 28, 2012

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas
Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Turiu jau bilietus atgal į Lietuvą: atskrendu naktį iš balandžio 8 į 9 dieną tiesiai į Vilniaus oro uostą. Tiesa, Lietuvoj tada tepabūsiu vos porą dienų ir balandžio 11 dieną šaunu į UK. Jei ką, planuokitės lėkti pas mane į svečius balandžio 9 dieną ar šiaip kokiam susitikimui, kas norit ir kam įdomu mane pamatyti. Lauktuvių nebus (čia kad nenusiviltumėt:D).

Giliai po vandeniu

Giliai po vandeniu

Oficialiai esu dvigubai sertifikuotas naras ir galiu nerti iki 30m gylio :) Užsikabliavau nerealiai ir pirmas nerimas iki maksimalaus gylio buvo ypatingas – lengva forma pajutau, ką reiškia Nitrogen Narcosis (spėju lietuviškai būtų Azoto narkozė). Pirmieji mano gyvenime narkotikai. Tiesa, poveikis dingsta vos pakilus kelis metrus į viršų. Dabar supratau, kodėl daug žmonių nardymą laiko narkotiku, nuo kurio išsivysto priklausomybė – tai legalus būdas apspangsti :) Na gerai, gal ir perdedu čia šiek tiek. Tiesiog apsvaigau ir tiek. Per kitus nerimus 30m gylyje nieko nebuvo, tad labai nenuspėjama.

Šiaip per 10 dienų kiek ten buvau, nėriau gilyn 15 kartų ir dvi dienas praleidau snorkelindamas. Viena iš tų dienų buvo ypatinga. Kadangi baigiau savo kursus ir nakvynė man jau nebebuvo įskaičiuota į nardymo kainą, reikėjo susirasti kur pigiau apsistoti. Apsiklausinėjęs farangų (taip vietiniai užsieniečius vadina), kurie jau ten seniai įsikūrę, nupėdinau į salos gilumą, toliau nuo jūros. Ir ką gi, radau tikrai neblogą kambarį net su šaldytuvu ir teliku už labai gerą kainą. Maža to, kadangi šitas butukas tolokai nuo veiksmo centro, į kainą buvo įskaičiuotas ir motoroleris!! Taigi, noriu to ar ne, sėdau ant motorolerio ir išlėkiau tyrinėti salos.

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Dieną prieš tai, viena ispanė minėjo, jog ji snorkelindama įlankoje su atitinkamu pavadinimu, Shark Bay, matė ryklį. Na ką, nebūčiau aš, jei aš jo irgi nenorėčiau pamatyti :) Nuvažiavau aš prie uolos, nuo kurios galima įlipti į vandenį ir ten iš vandens išlipinėjanti porelė sakė, kad tik ką matė keletą ryklių ir nurodė maždaug kurioj vietoj. Už sekundės aš jau vandeny. Paplaukiau kokias 5 min nuo kranto ir užrasojo akiniai. Prasiskalavau. Panardinu vėl galvą po vandeniu – bliam tikrų tikriausias rykliukas plaukia (gal kokių 70cm ilgio, Blacktip Reef Shark). Kaip mat kraujas užsipildė lengva doze adrenalino. Nusprendžiau likti toj vietoj ir stebėti, gal dar kartą praplauks (vytis juos beprasmiška, jie gerokai greitesni!). Praplaukė vienas, du… dar kartą. Ir už kokių 15 min stebėjimo žiūriu atplaukia du nedidukai (tie patys 70cm ilgio) ir iš paskos jų – mano akimis milžiniškas ryklys, bent 1.5 metrų tikrai! Damn! Kraujas pilnas adrenalino. Praplaukė. Galvoju ką daryti. Ar plaukti į kitą vietą ar likti. Žiūriu grįžta ir vėl nutolsta. Po to vėl grįžta. Kol supratau, jog jie iš tiesų suka ratus aplink mane. Tada persipildęs adrenalinas ir nusiuntė smegenims žinia: „Laikas nešdintis iš čia, kol turiu visas galūnes!“. Nors ir vietiniai sako, jog šitie rykliai niekad nėra užpuolę žmonių, bet ta mintis, jog tai – rykliai, kažkaip nepaliko manęs ramybėje. Išlipinėdamas ant kranto – susitikau lietuvius – tris vaikinukus iš Vilniaus atkeliavusius čia atostogų. Persimetę keliais žodžiais nulėkėm kartu papietauti.

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Šiaip jei kas iš jūsų buvot serialo LOST fanai (nepamenu, kaip LTV šį serialą buvo išvertę, „Dingę“ ar kažkas tokio), tai galiu pasakyti, jog jo kelios serijos buvo filmuotos šitoj saloj, aplink kurią aš nardžiau ir kurioj gyvenau, t.y. Koh Tao. Tiesa, pačios salos nelabai ir mačiau, nes dažniausiai labai anksti keldavausi (5:25 ryto žadintuvas skambėdavo) jog galėčiau lėkti nardyti su pirmais saulės spinduliais. Tada iki pusiaudienio nardydavom, grįždavom, kol įrangą išsiplaudavome, dokumentus užsipildydavome, nueidavome papietauti – žiūri jau popietė ir per patį dienos įkarštį tikrai nesinorėjo sėdėti ant motorolerio ir degti. Maža to, nardymas ir kėlimasis itin anksti išsunkdavo jėgas.

Atgal į Bangkoką į Kinijos ambasadą

Bet kaip ir kiekviena pasaka, šitai turėjo baigtis. Nors ir norėjau nardyti kiek įmanoma daugiau, reikėjo judėti tolyn. Taigi sekmadienį sėdau į keltą, persikėliau į Chumphon ir iš ten su autobusu (7 val) lėkiau į Bangkoką. Būčiau traukiniu lėkęs, alia negavau bilietų (nelabai buvau apsisprendęs, kada važiuosiu ir galiausiai pirkausi bilietus paskutinę sekundę). Ten atvykęs ir susiradęs kur naktį pailsinti kaulus ir iš pačio ryto lėkiau į Kinijos ambasadą. Šitai išvykai į Kinijos ambasadą rengiausi porą dienų, nes nuo šių metų sausio mėnesio norint gauti Kinijos vizą Bangkoke, reikia būti jau užsisakius bilietus į ir iš Kinijos, užsisakius viešbučius ir pan. Tad reikėjo viską susitvarkyti. Viešbučių, tiesa, normaliai ir neužsisakinėjau, bet čia atskira istorija, atspausdinus vis tiek atrodė, jog užsakytas. Apskritai susidėliojau visus dokumentus kaip įmanoma profesionaliau, parašiau net oficialų aprašymą, adresuotą kinų ambasadoriui Tailande, apie savo kelionę. Vienu žodžiu, apgalvojau kiekvieną įmanomą klausimą, kurio gali manęs klausti, nes norėjau viską susitvarkyti per vieną dieną.

Atvykus į ambasadą 10 min prieš jai atsidarant (8:50) jau laukė koks 50 žmonių, bet eilė judėjo gan greitai. Ši eilutė leido man užbaigti pildyti visas reikiamas formas. 9:30 aš jau stovėjau prie langelio, prieš mane stovėjusi eilėje britė vizos negavo, nes kažko neturėjo, bet tikėdamas, jog šitam reikalui pasiruošiau gerai, ėjau šypsodamasis prie langelio ir tada mane pradėjo tardyti: kokiu tikslu važiuoju, ar turiu bilietus į ir iš Kinijos ir pan. Tada peržiūrėjus mano formą, moteriškė kitoj langelio pusėj pasakė, jog negaliu gauti dvikartinės vizos, jei į Kiniją važiuoju pirmą kartą. Įdomiai ne? O kas dar įdomiau, kodėl man reikia Kinijos vizos? O gi Hong Kongas nors ir yra savotiška Kinijos dalis, bet jis laikomas specialiuoju administraciniu regionu, taigi turi ir savo pasienį su Kinija ir visai atskirą vizų režimą (na, dar bent 35 metams, bet čia jau komplikuota Hong Kongo istorija). Pvz, europiečiams įvažiuoti ir būti 90 dienų Hong Konge galima be vizos, tuo tarpu jei įvažiuoji iš Kinijos į Hong Kongą ir tada nori grįžti į Kiniją – reikia dvikartinės Kinijos vizos (Kinijos viza yra būtina beveik visų valstybių piliečiams, net tiems patiems iš Hong Kongo reikia gauti specialų leidimą vykti į Kiniją).

O Hong Kongo istorija įdomi: 19 amžiaus pabaigoje kovodami su opiumo gamyba/prekyba, britai įsiveržė į Hong Kongą (t.y. nusiuntė du gerai ginkluotus laivus, kurie sunaikino Hong Kongo visą laivyną – 27 laivus!). Bet įsiveržimas buvo teisiškai įformintas kaip žemės išsinuomojimas 99 metams, ir tai įvyko 1898m. Taigi, 1997 metais britai sąžiningai perdavė Hong Kongą Kinų žiniai, bet su tokia sąlyga, jog jis 50 metų bus specialusis administracinis regionas ir turės savo laisvosios ekonomikos režimą. Tada prasidėjo ekonominė krizė HK, bet šį kartą ne kas kitas, bet kinai patys ir išgelbėjo šį regioną. Kinijos vyriausybė priėmė sprendimą pakelti leistinų vietinių turistų skaičių, jog jie galėtų vykti iš Kinijos į HK ir leisti ten pinigus, juk kaip ne kaip laisva ekonominė zona. „Leistinų vietinių turistų skaičius“ reiškia, jog Kinija dar iki šiol kontroliuoja, kiek kinų kiekvienais metais gali vykti į Hong Kongą, tad yra ir siena. Dėl viso šito tokia painiava.

Grįžtant prie vizos. Aš nepasimečiau ir mėginau nesiblaškydamas atsakinėti į moteriškės klausimus, sakydamas jog žiūrėkit, man reikia dvikartinės vizos, nes aš noriu aplankyti draugus Hong Konge ir aš jau užsisakiau viešbutį ten (kišdamas jai į panosę savo supaprastintą kelionės aprašymą su pagrindiniais kelionės taškais bei viešbučio užsakymo „patvirtinimą“). Ji pradėjo nagrinėti tą atspausdintą viešbučio užsakymo patvirtinimą ir pasakė, jog jai reikės „su bosu pasitarti“. Tada jau galvojau viskas, negausiu vizos, kurios noriu. Tada iškilo jai klausimas, kur bilietas į Kiniją. Mat jai reikia lėktuvo bilieto. Bet pasakius, jog keliausiu autobusu iš Laoso ir dar kartą atkreipęs jos dėmesį į lėktuvo bilieto rezervaziją iš Pekino į Vilnių, šiek tiek apsiramino. Uždėjo štampą ir pasakė jog gaunu dvikartinę vizą.

Laosas ir visa kita

Laosas

Laosas

Aš, sužinojęs, jog vizą gaunu tos pačios dienos popietę, šoviau tiesiai į traukinių stotį nusipirkti bilieto tam pačiam vakarui kelionei per naktį Laoso link. Laose planuoju pabūti ne daugiau nei 10 dienų, iš sostinės Vientiano pamažu judant šiaurėn, Kinijos link. Dabar rašydamas sėdžiu traukiny ir šitą aprašymą tikriausiai jau įkelsiu iš Laoso. Traukinys, nors ir iš išorės neatrodo naujas, o ir viduj šiek tiek seniena dvelkia, vis tiek yra patogus. Kitaip nei Indijos miegamieji traukiniai, tokie patys kaip Rusijoj plackartiniai, šitie turi minkštas lovas išilgai traukinio vagono iš abiejų pusių, ir į aukštį yra tik dvi lovos: viena apačioj (plati, tinkanti dviem žmonėms!) ir viršuj. Atitinkamai ir bilietų kainos, viršutinė lova yra pigesnė maždaug 10Lt nei plačioji apatinė (už šią 12.5 val trunkančią traukinio kelionę sumokėjau apie 65Lt, nėra absurdiškai pigu, bet ir ne apiplėšimas kaip traukiniai UK ar kitose Vakarų Europos valstybėse).

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Ryte sėdėdamas traukinyje žiūrėjau kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip kokosų palmes pakeičia mums labiau įprasti medžiai, kaip laukai nusidažo ruda spalva, ir pasitinka… degančios žolės kvapas! Aš atvykstu į Laosą jo vėsiojo sausojo sezono pabaigoje, karšto, bet sauso sezono pradžioje, kai žolė išdžiuvusi nuo sausros ir karščio. Šituo metų laiku vietiniai pradeda deginti sudžiuvusius ryžių laukus, o jų čia, sakyčiau, užtektinai. Šiaip vėsusis sezonas nereiškia, kad temperatūra nukrenta iki 0, ne, tiesiog dieną būna vėsūs 25-30 laipsnių. Žiūrėsim kas pasitiks mane išlipus iš traukinio.

Ai, atsiėmęs vizą ir turėdamas 4 val kažkur prastumti iki traukinio užsukau į vieną prekybcentrį. Maža to, kad ten buvo Tesco, kur mačiau pirkti gan vakarietiškų produktų, bet.. buvo ten pasirodo IT prekybos centras. 2-4 to prekybcentrio aukštai buvo dedikuoti vien IT ir pagrinde nešiojamiems kompams, tabletėms ir mobiliems tel. Turbūt jei koks nors telefonas ar kompas yra išleistas, jį ten tikrai surasi. Man, kaip žmogui turinčiam priklausomybę technologijoms, ten buvo rojus. Prisižiūrėjau, kur dabartinė rinka eina su kompais. Acer‘is (nors ir mano labai nemėgstamas brandas) išleido tabletę/laptopą su Windowsais. Šiaip atrodo labai panašiai kaip iPad, bet turi galimybę prisijungti tam skirtą klavietūrą (įeinančią į komplektaciją) ir staiga patapti laptopu. Arba pažiūrėkim kitaip: tai yra mažas laptopas, kuris sugeba tapti tablete. Ir tai yra didelis privalumas. Bandžiau vakar autobuse naudotis savo kompu: jis nors ir miniatiūrinis, bet turint vietos tiek, kad kojos vos telpa, nelabai patogu buvo naudoti, nes klavietūra neatsilenkė tiek, kad būtų patogu rašyti/skaityti/žiūrėti video. Va čia tablečių privalumas. Na bet čia šiaip geek‘iški pamąstymai :D

vasario 19, 2012

Susirgau

Susirgau

Kaip ir parašyta antraštėje, susirgau ir tai oficialu. Tiesa, liga kiek neįprasta ir Lietuvoje ne tokia ir dažna – pamėginęs nardyti Gili salose, Indonezijoj pamilau povandeninį pasaulį

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

ir dabar galiausiai tapau sertifikuotu nardytoju. Kursai sertifikatui gauti buvo gan intensyvūs, keturias varginančias dienas dirbom nuo 8:30 ryte iki kokių 19:30 vakare ir paskutinę dieną rytas prasidėjo nuo nerimo 6 val ryto, taigi keltis teko 5 val. Bet laikas prabėgo net nemirktelėjus. Nors ir teorijos daug ir ji nėra taip lengvai perkandama – teko grįžti prie matematikos (tiesa, ne aukštosios, bet kaip sakoma, kuo daugiau žinai, tuo paprastos problemos tampa sudėtingesnės) – bet praktinė dalis tikrai smagi: kuris iš jūsų mokydamasis nenorėtų mirkti skaidrioj žydroj jūroj, kurios temperatūra tokia, kad pirmą kartą įbridęss pagalvojau, jog mano dušas Anglijoj dažnai būna vėsesnis.

Kodėl pamilau? Sunku net aprašyti, nes nėra tokių žodžių mano

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

žodyne, kurie apsakytų povandeninio pasaulio grožį ir tą jausmą, kurį sukelia tas begalinis nepažįstamas pasaulis. Jau po kelių minučių supratau, jog bet koks akvariumas, kokį tik esu matęs, nublanksta prieš tikrą povandeninį pasaulį: tave apsupa visų vaivorykštės spalvų tūkstantiniai žūvų pulkai, matai kaip ryškiaspalviai koralai „kvepuoja“ ir ošia kaip miškai, kur ne kur pamatai kokį įdomesnį gyvį besislepiantį mažiausiuose tarpeliuose, kaip rają, šokančias krevetes ar morėjaus ungurį, ir, svarbiausia, visa tai taip arti, jog tiesiogine to žodžio prasme gali paliesti (nors geriausia nieko neliesti, nes po tuo ryškiaspalviu grožiu dažnai slepiasi ir nuodai). Tiesa, kai kurios žuvys pradeda ginti savo teritorija ir mėgsta pagąsdinti tave

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

puldamos – bet čia ir yra visas smagumas kai delno (ar poros Sabonio delnų) dydžio žuvytė pradeda į tave trankytis, o tuo tarpu miniatiūrinės, mažojo piršto dydžio žuvytės, pradeda kramsnoti nuo tavęs tavo negyvą odą. O dar pagalvokit ką jūs jaustumėte įšokę į atvirą jūrą ir pažvelgę žemyn, kur tolumoje šviestųsi dugnas ir tada suprastum, jog po tavim yra 50m vandens. Galva dar nesisuka? Įsivaizdoukit, jog galit skraidyti…

Tiesa pasakius taip patiko man šitas užsiėmimas jog pirmo sertifikato, kuris leidžia nerti tik iki 18 metrų jau man nebegana ir iš karto užsirašiau į dar vienus kursus, kurie turėtų supažindinti su nardymu iki

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

30 metrų (juk aukščio bijau, tad nenoriu, kad liktų daug iki dugno :D ), nardymu naktį ir po paskendusius laivus – jei vaikščiodamas po kalnus lėkiau tiesiai į Everestą, tai, ką, gal jau laikas pradėti žiūrinėtis, kaip ten iki Titaniko nunert?.. Dar prie viso šito prisideda ir tai, jog nardytojų bendruomenės žmonės labai draugiški ir linksmų plaučių, tad laikas tiek mokantis, tiek plaukiant laivu link nardymo taško, tiek dienos pabaigoj dalinantis įspūdžius neprabėga nuobodžiai.

O šiaip jei kas turėsit galimybę ir/ar jau dabar patinka stebėti povandeninį pasaulį, daugumoj nardymo mokyklų galima pasiimti tokią vadinamą „Introduction to Scuba“ atrakciją: jus supažindins su elementariais nardymo bei įrangos ypatumais, praleisit kurį laiką baseine (ar ant jūros kranto) mokydamiesi, kaip naudotis įranga, ir tada turėsit kokius du kartus po 40 min po vandeniu iki 12m gylio. Bet patikėkit, tų 12 metrų užtenka, kad suprastum ar patiks, ar ne: jau tokiam gylyje slypi grožis ir toks grožis, kokio retai kada pamatysi plaukiojant su maske paviršiui (snorkelinant).

Aš pats savo sertifikatus laikausi tokioj nedidelėj, bet populiarioj mokyklėlėj pavadinimu New

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Way Diving, Koh Tao saloje, Tailande. Grupės ne daugiau nei 4 žmonės, turi instruktorius kalbančius anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis ir jie vieninteliai visoj saloj daro labai ankstyvius nerimus, kai dar naktiniai jūros gyviai aktyvūs ir neišgąsdinti motorų gausmų, nes atvyksta pirmieji į nerimo vietą. Aplink Koh Tao yra galybė nerimo vietų tinkančių įvairiems lygiams ir vanduo skaidrus kaip krištolas, ne veltui šitoj saloj yra išduodama daugiau nardymo sertifikatų visame pasaulyje ir šitoj saloj yra mokykla, kuri yra pasaulyje pirma pagal išduodamų sertifikatų kiekį, t.y. vidutiniškai 60 per dieną! New Way Diving net nemėgina lygiuotis į šituos skaičius, nes pas juos yra tik 7 instruktoriai, bet atmosfera labai draugiška ir kadangi mažos grupės – jautiesi saugus. Visoj saloj sertifikatų kainos yra identiškos, norintiems čia juos laikytis siūlyčiau pabūt čia porą dienų, pabendrauti su žmonėm ir surasti mokyklą atitinkančią jų norus.

Jei ką sudominau, pradėkit planuotis savo atostogas – iškeiskit tą drybsojimą papludimyje ar važinėjimą autobusu po ekskursijas į aktyviai ir sveikai praleistą laiką: laive plaukiant į nardymo vietą turėsit laiko ir pasideginti, ir pamatysit tai, kur jos autobusas nenuveš ir ką gamtai suformuoti prireikė tūkstančius ar net milijonus metų.

vasario 17, 2012

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Sausio 14 -17 dienos.

Per 2.5 mėnesio nepriklausomo keliavimo sutikau tik vieną lietuvių porelę (Indijoj traukiny iš Jaipur‘o į Pushkar‘ą susipažnau su Nagliu ir Indre), tad iš tiesų be galo laukau šios kelionės dalies, t.y. kai prie manęs prisijungs mama. Buvau jau išsiilgęs namų ir namiškių. Visgi keliavimas Azijoj yra visiškai kitoks patyrimas nei tarkim gyvenimas emigracijoj UK.  Esu UK praleidęs 8 mėnesius negrįžęs į Lietuvą, bet UK tu pastoviai esi apsuptas lietuvių ar kitų rytų europiečių, kurie vis tiek yra daug artimesni žmonės nei indai ar nepaliečiai (na ar kiti keliautojai, kuriuos susitikau ar su kuriais keliavau, pagrinde: australai, kiviai – Naujosios Zelandijos gyventojai, amerikiečiai, kanadiečiai, britai ir keli vokiečiai su prancūzais bei vienas serbas).

Su mama buvom taip susiderinę, jog aš atskrendu į Tailandą iš Indijos tą pačią dieną kaip ir jin iš Lietuvos ir oro uoste susitinkam. Kadangi mano skrydis iš Mumbajaus nusileido kažkur apie vidurdienį vietos laiku, taigi turėjau geras 6 val prastumti iki jos atvykimo, bet gerai, kad Bangkoko Suvarnabhumi oro uostas toks, kad jame yra net 7-Eleven ir visai nebrangių restoranų (7-Eleven yra maisto parduotuvėlių pasaulinis tinklas, pakankamai žemos kainos ir dirba 24/7 bei Azijoj jų knibždėti knibžda). Taigi galėjau ne tik, kad prigriebt ką nors užkąsti, bet ir galiausiai gauti savo išsvajotosios sriubos – Tom Yum su vištiena! Neliejant per daug emocijų, pasitikau mamą bei jos draugus Bangkoko oro uoste, nuo kur mūsų nuotykiai ir prasidėjo.

Khaosan Road

Khaosan Road - vieta, kur verda naktinis Bangkoko gyvenimas

Aš kai žmogus jaunas, užsakiau viešbutį tokioj vietoj, kur verda naktinis Bankoko veiksmas, t.y. Khaosan Road.Tai, tiesa, trečias viešbutis, kurį užsakinėjau iš anksto per visą kelionę. Buvusiems Bangkoke turbūt net nereikėtų aiškinti, apie ką kalba eina, bet esmė, kad ten kokio puskilometrio ilgio gatvė (ir dar kelios gretimos gatvelės), kur nustoja galioti bet kokios taisyklės ir vakarėliai liejasi laisvai. Gatvėje alus bei alkoholio kibirai liejasi laisvai.

Mama prie gatvės virėjos

Mano mama su gatvėje gaminančia moteriške

Čia galima įsigyti visko, nuo apatinių iki vairuotojo pažymėjimų ar universitetų diplomų. Prieš kelis metus mačiau čia parduodamą savo univero diplomą. Tiesa, turbūt didžiausią auditoriją čia sudaro iki 21 metų jaunimas ir kartais ryte kokią 9 val galvoji: „Jie čia dar nuo vakar gerią, ar jau šiandien pradeda“. Bet ten smagu. Ir mano mamai gera pažintis ne tik, kad su Bangkoku, bet ir su „Azija“ ir jau patį pirmą vakarą, nors ir dar nedrąsiai, bet mama paragavo gatvėje gaminto maisto.

Antrą dieną išsimiegoję ir susiradę pigesnę vietą, kur apsistoti, iškeliavom pasižvalgyti į karaliaus rūmus bei Wat Pho su gulinčiu Buda. Kadangi aš pats tiek vienam, tiek kitame esu jau buvęs prieš du metus, o įėjimas nėra pigus, tai tik palydėjau iki ten, pravedžiau pro visus apsišaukėlius ir pats išlėkiau savais keliais.

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Šiaip smagu buvo, kai einant iš karaliaus rūmų į Wat Pho vienas vyrukas, bandęs pasirodyti kaip labai paslaugus pilietis, pasakė jog Wat Pho uždarytas, nes vyksta religinės apeigos šiandien (ir rodo į karaliaus rūmų vienus iš vartų, kurie pastoviai yra uždaryti ir nenaudojami). Galvoju, jei nebūčiau žinojęs, jog Wat Pho yra atskirame komplekse, gal net ir būčiau šiek tiek juo patikėjės. Žinoma, prie viso šito melo jis dar labai draugiškai pasiūlė plaukti upės kruizu – kaip tik jo draugas turi firmą – koks sutapimas, ar ne? Kaip ten bebūtų, pasakęs vyrukui, jog tikiu karma – pajudėjom Wat Pho link – jis dirba kiekvieną mielą dieną be jokių išeiginių.

Kitai dienai turėjom nusipirkę turą į Tigrų šventyklą bei kelias vietas pakeliui (Mirties geležinkelį tarp Birmos ir Siamo, krioklius bei karių kapines). Nežinau kaip kitiems, bet man tigrų šventykloj labai patiko, ypač galimybė su tai „kačiukais“ nusifotografuoti. Kitaip nei kas nors gali įsivaizduoti, tai ten buvo gan nemaža aptverta teritorija su įvairiais gyvūnais ir kur ne kur buvo padarytas aptvaras ar dar kokia zona su tigrais. Nors ir ne visai pigus malonumas įėjimas į tą šventyklą, bet tie grėsmingi padarėliai ten tokie gailėstingi ir meilūs atrodė. Manau tikrai buvo verta.

Aš su mielu kačiuku

Aš su mielu kačiuku

Tą patį vakarą išjudėjom į oro uostą, kelionei į Balį, Indonezijoj. Tiesa, skrydis buvo tik paryčiais ir paskutinis mikriukas į oro uostą – 11 val vakaro, kas reiškė jog naktį reikėjo praleisti snūduriuojant ant suolų oro uoste.

vasario 17, 2012

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Sveiki visi kas skaito, skaitys ar jau skaitėt mano blogą.

Čia šiokia tokia įžanga apie mano avantiūrą, nunešusią mane į kitą pasaulio kraštą pusei metų. Gal ne Kolumbo ar Magelano nuotykiai, bet vis tiek smagiausias laikas mano gyvenime. Pasistengsiu pamažu aprašyti atskiras kelionės dalis, bet nors ir logiška būtų pradėti aprašinėti kelionę nuo pradžių, aš visgi pradėsiu aprašinėti kelionę nuo gan šviežių įvykių, t.y. kai prie manęs keturioms savaitėms prisijungė mama. Ši kelionės dalis dar neaprašyta ant popieriaus, tai galvojau atsiradus galimybei geriau padaryti iš karto kompiuterinį variantą.

Šiek tiek apie avantiūrą

Dar trečiame kurse, kai realiai pradėjau mąstyti, ką norėsiu veikti pabaigęs univerą, t.y. po ketvirto kurso, nesugebėjau apsispręsti ko noriu, ar eiti į doktarantūrą, ar eiti dirbti, bet žinojau vieną – nei vieno, nei kito nebūčiau pradėjęs iš karto. Norėjau keliauti. Norėjau pažinti pasaulį. Norėjau išragauti visų kultūrų virtuves bei pažinti šimtus įdomių žmonių. Norėjau įgyti naujų žinių bei įgūdžių. Norėjau išnaudoti tą, galima sakyti, paskutinę galimybę pakeliauti ilgesnį laiką, kol neturiu dar jokių rimtesnių įsipareigojimų.

Taigi, gavęs ganėtinai padorų darbą Bristolyje vasarą iš trečio į ketvirtą kursą (padorų tai turiu omeny aukštesnės klasės restorane padavėju, su smagiu kolektyvu, kur linksma budavo dirbti ir galėjai užsidirbti, bet dirbti tekdavo tikrai sunkiai),  pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Gal vasara ir buvo parduota, bet dar gavęs dvi stipendijas, sugebėjau susitaupyti užtektinai pinigų pragyvenimui ketvirtiems studijų metams bei kažkiek dar atsidėti kelionei.

Bėgant ketvirtiems studijų metams, kol visi kolegos siuntinėjo paraiškas kompanijoms dėl darbų, aš pradėjau mąstyti, ką norėčiau pamatyti bei įgyvendinti per savo keliones. Iš tiesų daug kas net skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą neiti dirbti po univero baigimo, sakydavo: „kaip čia taip, juk REIKIA ieškotis darbo, toks dabar sunkmetis ir nėra lengva susirasti darbą“. Na sunku tai sunku, bet nėra tokio dalyko, kaip REIKIA. Tai yra kiekvieno pasirinkimas ir derėtų sakyti, jog RENKUOSI arba NESIRENKU, ir aš rinkausi neieškoti. Galvojau ką nors sugalvosiu ar keliaudamas, ar dar prieš keliones, bet tikrai nenorėjau švaistyti laiko darbo paieškoms savo paskutiniais, ir taip intensyviais, magistro metais. Juolab, iš bėdos visada galiu padirbėti padavėju, kol susirasčiau normalų darbą ar sugalvočiau kaip prasisukti. Svarbiausia, nebijojau prarasti metus ar du augant karjeros laiptais, ar kažką kuriant – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs ir dar visą gyvenimą prisidirbsiu. Žinojau, jog jei neįgyvendinsiu šitos svajonės, turbūt gailėsiuos visą gyvenimą.

Bet viskas iš tiesų pradėjo suktis gan gražia linkme. Po mūsų magistrinio darbo prezentacijos 2011 kovą, gavau darbo pasiūlymą iš vienos inžinerinės kompanijos dirbančios su gruntiniais tyrimais atviruose vandenyse, t.y. toj srity, kurioj aš dariau savo magistrinį darbą. Šios kompanijos vienas iš direktorių buvo prezentacijų dienoj universitete ir jis liko sužavėtas mūsų darbu, pasikvietė pas save į kompaniją pristatyti mūsų darbo bei po susitikimo su dar keliais direktoriais sugebėjau gauti darbo pasiūlymą 2012 metų vasarai, t.y. jie sutiko išleisti mane pakeliauti metams. Maža to, pažadėjo pažiūrėti, ar nepavyktų įkišti mane kokiai praktikai į vieną iš jų ofisų kitose valstybėse, kol aš keliauju.

Šiaip ar taip, baigęs ketvirtų metų egzaminus ir norėdamas pamėginti, ką reiškia būtų doktorantu bei, žinoma, norėdamas užsidirbti, gavau apmokamą praktiką universitete Advanced Composite Centre for Innovation and Science (ACCIS). Nors ir norėjau ten daryti projektą su Europos Kosmoso Agentūra, deja, nepavyko jo gauti, bet gavau ne ką mažiau įdomesnį projektą su Rolls-Royce reaktyvinių variklių padaliniu. Praktikai įpūsėjus, skambina man iš prieš tai minėtos inžinerinės kompanijos ir sako, jog yra galimybė man lėkti 4-6 savaičių praktikai į Singapūrą ir jie apmokėtų mano keliones išlaidas bei suteiktų pragyvenimą ten, tereikėjo gauti darbo vizą ir praeiti savaitės trukmės apmokymus UK. Žinoma, aš sutikau su tokiu jų pasiūlymu.

Pradėjau planuotis viską apie tą faktą, kad kažkur spalio vidury turėčiau lėkti į Singapūrą padirbėti, susitvarkiau visus reikalus su darbo viza ir tiesiog laukiau to skambučio, kad pasakytų, jog išvykstu tą ar aną dieną. Deja, dienos bėgo, kompanija tempė gumą, kol galiausiai atsiuntė laišką, kuriame buvo parašyta: „Apgailestaujame, bet šį pasiūlymą turime kuriam laikui pristabdyti, nes nukrito darbo krūvis“. Na nukrito krūvis, tai nukrito. Ką padarysi. Bet daugiau nešvaistant laiko ir pinigų (gyventi UK nieko neveikiant – brangu), po trijų dienų nuo šito emailo nusipirkau bilietą į vieną pusę į Katmandų, Nepalą, išvykimui už 2.5 savaitės. Įdomu buvo tai, kad bilietas buvo kur kas pigesnis perkant likus 2.5 savaitės iki skrydžio, nei porą mėnesių prieš, arba čia tiesiog STA Travel sugebėjo sudaryti gerą sutartį su Qatar airways, nes jie vieninteliai galėjo jį pasiūlyti už 300 svarų.

Taigi nuo atvykimo į Nepalą ir prasidėjo mano 6 mėnesius trūksianti avantiūra. Skrisdamas į Nepalą galvojau jame pabūsiu vos 5 savaites, bet kaip buvo iš tiesų, papasakosiu vėliau.