Kov 16

Trijų dienų žygis po šiaurinio Laoso džiungles

by in Kelionė, Laosas

Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aš apskritai ryžausi važiuoti į Kiniją pro Laosą, o ne Kambodžą ir Vietnamą, bet pradėkim nuo pradžių.

Iš Luang Prabang, kur buvau apsistojęs prieš tai, buvo smagi 8 valandų kelionė mikriuku iki Luang Namtha kaimo. Keista tai, kad kelionė truko 2 val trumpiau nei buvo nurodyta stotyje, turbūt „kalta“ paskutinė kelio atkarpa, kur kalnų keliai atrodė taip, lyg būčiau Vakarų Europoj, nenustebčiau, jei prancūzai prie to rankas prikišo. Skyrėsi tik viena – kalnai: tokio statumo kalnų nežinau ar apskritai esu bematęs.

Atvykęs į Luang Namtha ir susiradęs kur prisiglausti nakčiai patraukiau ieškoti, ar kuri nors iš daugelio trekinimo agentūrų neturi žygių ateinančiai dienai. Beeidamas sutikau vokietį, kuris tik ką pats grįžo iš džiunglių žygio ir rekomendavo „Green Discovery“, su kuria pats ėjo. Kadangi apie juos ir taip buvau skaitęs gerų atsiliepimų tiek Lonely Planet, tiek Tripadvisor, nusprendžiau per daug nesimalti ir eiti tiesiai ten. Kaip tik jie jau turėjo 6 žmonių grupę kitam rytui trekui, kurio aš ir norėjau. Per daug neklausinėjęs ir aš prisijungiau.

Pirma žygio diena: džiunglių glūduma

Ankstyvų rytą aš, trys prancūzai, olandė, kanadietis ir amerikietis bei angliškai kalbantis gidas su padėjėju sėdom į mikriuką ir važiavom apie 2 val iš pradžių apynormaliu keliu, bet kuris su kiekviena maža sankrižėle virto vis siauresniu ir mažiau pravažiuojamu, kol galiausiai pasiekėm kaimą, kurio visi namukai buvo pastatyti iš bambukų. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Persikėlę per upę pradėjom žygiuoti takais, kurie jau man tada pasirodė kaip džiunglės. Paėję valandą, kirtę 7 upelius (ar tą patį upelį tiek kartų) ir priėję ryžių augintojų pavėsinę, skirtą pasislėpti nuo saulės ar lietas, stojom pietum, kuriuos mums pagamino dvi moteriškės iš pirmai minėto kaimo. Kaip gidas pasakė, šiosi moteriškės mus seks iki antros dienos pietų. Pietūs buvo patiekti gan paprastai: ant bananų lapų ir valgyti buvo vienintelis pasirinkimas – rankomis.

Po pietų patraukėm į ten, ką mūsų gidas galiausiai pavadino džiunglėmis. Taip ir buvo. Tankesnio miško  gyvenime nebuvau matęs, net tos džiunglės Malaizijoj, Cameron Highlands, kur su mama kankinomės ropodami per purvus, nublanko. Karštis įėjus į džiungles nuslūgo kaip mat, bet pradėjus kopti stačiais šlaitais, jau po 15 min iš marškinėlių buvo galima gręžti prakaitą. Šlaitai itin statūs, kartais net reikalaujantys griebtis rankomis kur ne kur išlendančios uolos. Kadangi šiam regione nelijo, kaip gidas sako, nuo kažkur spalio mėnesio, žemė gerokai perdžiuvusi ir pasidarius itin slidi (smulkus smėliukas dengia kietą žemę), tad leistis buvo kančia.

Apie 16val priėjom savo stovyklavietę giliai džiunglėse. Čia buvo vos dvi pašiūrės suręstos iš bambuku, bei  stogai dengti palmių lapai, viena kuri paversta virtuvėle, kita – mūsų nakvynės vieta. Kas nustebino, kad per visą dieną mačiau įvairių vabzdžių, bet nei vieno uodo. Taigi, naktį nors ir miegojom pašiūrėje ir po tinkleliu nuo uodų, niekas nezyzė paausy. Tiesa, buvo kita problema, naktį temperatūra nukrito gan žemai ir buvo gan šalta net su miegmaišiu – kaip ne kaip buvom pakankamai aukštai kalnuose ir naktys ten vėsios.

Antra diena: khmong kaimelis

Kitą rytą pavalgę kaimiečių gaminto maisto patraukėm toliau. Šią dieną takai buvo dar labiau varginantys, bet vaizdai nuostabūs. Po 6 val ėjimo aukštyn žemyn tankiomis džiunglėmis galiausiai priėjom izoliuotą kaimelį, kurį galima pasiekti tik džiunglėmis ir kuriame mes apsistojame. Šiame kaimelyje gyvena apie 100 žmonių, kurie priklauso Khmong mažumai – kalba savo kalba ir šitose vietose gyvena jau šimtmečius, beveik izoliuoti nuo pasaulio – bet tai keičiasi. Kaime yra pradinė mokyklėlė, žmonės pagrinde verčiasi žemdirbyste bei šiokia tokia gyvulininkyste. Kadangi vis daugiau ir daugiau turistų užklysta į šitą kaimą, vietiniai pradėjo pardavinėti rankdarbius ir, žinoma, alų, kurį patys ant kuprų neša nuo artimiausio kelio, kuris yra 4-5 val pėsčiomis stačiais šlaitais per džiungles.

Kaip jau esu matęs anksčiau, Laoso žmonės bėgdami nuo bado, pradėjo valgyti viską, kas juda. Šiame kaime tai ne išimtis. Gidas papasakojo, jog šunys šiame kaime valgomi kaskart kai yra pastatomas naujas namas, tada keliama puota ir kepamas ant laužo šuo. Gerai, jog šiuo metu statybų nebuvo, nes tikrai nekilo noras matyti kepama šunį. Beje, sako, jog tokius namus iš bambuko ir palmių lapų galima suregzti per vieną dieną, jei padeda kaimynai. Namą reikia perstatyti kas kokius 5 metus, kai pradeda irti palmių lapų stogas.

Šiame kaime viena vokiečių NVO (NeVyriausybinė Organizacija) prieš tris metus pradėjo vesti pamokas apie saugų geriamą vandenį bei sanitaciją. Dabar kaime yra įrengtos dvi vandens pompos ir, rodos, niekas nesituština kur papuola, o naudojasi tualetais.

Vakarop aplink mūsų stovyklavietę, kuri įsikūrusi ant upės kranto, sukiojosi šūsnis vaikų. Staiga, atkreipiau dėmesį, jog visi su kažkuo pradėjo žaisti, kas patraukė mano dėmesį ir pats pradėjau žvilgčioti. Tai buvo voras. Dydžio sulyg to vaikio ranka. Vaikis drąsiai laikė dar tada gyvą vorą, ir aplinkiniai vaikai buvo gan suinteresuoti traukiodami jo siūlus. Mes su kitais vakariečiais stovėjom atokiau. Paprašėm parodyti tą vorą – visi net pašiurpom nuo jo dydžio. Vaikai pradėjo žaisti su juo, mėtydami jį vienas kitam, kol galiausiai vienas iš jų paėmė ir įsidėjo jį į burną. Greta jo stovinti vyresnė mergaitė liko sužavėta ir norėdama pasirodyti tokia pat drąsi padarė tą patį, žinoma, po to kai pirmasis vaikis ištraukė jį iš burnos. Mes likom be žado.

Primityvus gyvenimas su satelitine lėkšte

Trečios dienos rytą pradėjom apsilankymu pradinėje mokyklėlėje, kur dar kartą įsitikinau, kokie mes esame laimingi turėdami tai, ką turime ir kur augome. Bet tikrai, manau, šitie vaikai auga kur kas smagiau nei daugelis dabartinių vaikų priešais kompiuterinių žaidimų ekraną – bent žino ką reiškia nubrozdintos alkūnės ir nuspardyti užpakaliai už mergaičių kasų tampymą. Tiesa, kaime prie vieno namuko, kaip ir kiti suręsto iš bambuko, stovi satelitinė lėkštė ir ateina du plonyčiai laideliai nuo upės. Pasirodo jie šiek tiek užtvenkė upę ir pasistatė generatorių. Namuke yra televizorius, kurį retkarčiais kaimo žmonės susirenka žiūrėti. Kaip po to keliaudamas po Laosą pamačiau, tai gan dažnas reiškinys. Namukas gali būti visiškoj plynlaukėj, suręstas iš bambukų, bet satelitinę televiziją vis tiek turės.

Moters diena

Kaip ir manau visose komunistinėse ar post-komunistinėse valstybėse moters diena yra gan didelė šventė. Laose tai apskritai yra paskelbta kaip nedarbo diena, bet ką laosiečiai daro šią dieną? Tūsinasi! Tik grįžęs į civilizaciją per moters dieną pamačiau ką tai reiškia. Viskas uždaryta, vietiniai sėdi geria. Net nuėjau į viešbutį, nusinešiau daiktus į savo kambarį, nusileidžiu žemyn užsiregistruoti – nieko nėr registratūroj. Žiūriu, viešbučio savininkas kitoj gatvės pusėj su draugais sėdi ir mane kviečia. Nespėjau dar ateiti, o man jau ruošia kėdę ir stiklinę alui. 4 vyrai ir 1 moteriškė – moters dieną švenčia. Na ką, kad jau primygtinai siūlė ir aš prisijugiau prie jų šventimo pusvalandukui.

Dviračiai gali nuvežti toli

Grįžęs atgal į Luang Namtha visą kitą dieną praleidau su amerikiečiu mindami dviračius. Beminant prasilenkėm su moteriškė, kuri atrodė, jog keliauja jau ilgą laiką (sprendžiant iš 6 krepšių ant jos dviračio). Vakare grįžę į viešbutį radom ją mūsų viešbučio restoranėlyje. Kaip po ilgų įspūdžių apsikeitinėjimų išsiaiškinom, ši britė (Jilly Sherlock) jau kelyje 11 mėnesių, atmynė visą kelią nuo UK pro Europą palei Dunojaus upę, Turkiją, Gruziją, Armėniją, Iraną, Tadžikistano dykynes, Uzbekistano kalnus, Kirgizijos ir Kinijos plynaukštes spiegiant -25 laipsnių šalčiui, į Kinijos pietus per kalnus ir galiausiai į Laosą. Maža to, mums bendraujant praeidinėjo porelė, kuri kaip pasirodė buvo vokiečiai, su kuriais ji susipažino mindama pro Kroatiją, tada vel buvo susitikę Uzbekistane ir dabar vėl netyčia susitiko Laose. Tiek Jilly, tiek vokiečiai Frank ir Franka pasidalinę savo įspūdžiais mane pakerėjo ir tikrai norėčiau pats tokiu maršrutu prakeliauti dviračiu. Dabar net pradedu mąstyti, kokio velnio aš net nepagalvojau apie tokią galimybę, o pasirinkau galima sakyti paprasčiausią variantą. Turbūt kad į Europą jau grėsmingai artinosi žiema ir pasąmonė sakė, jog keista būtų pradėti dviračių žygį žiemą :)

Šiaip jei kam įdomu pasiskaityti apie šių žmonių keliones, čia jų blogai:

Jilly: http://sherlocktales.blogspot.com (angliškai)

Frank ir Franka: http://www.mit-dem-rad.de (vokiškai).

Jei kada dar pasitaikys proga išlėkti ilgesniam laikui – tai bus ant dviračio ir nesvarbu, koks oras. O dabar – į Kiniją.

Tags: , , , ,

Leave a Reply