Archive | kovo 16, 2012
kovo 16, 2012

Kinija: pirmieji įspūdžiai

Laoso – Kinijos pasienyje Kinija parodė, jog tai ne šiaip sau valstybė, o greitai būsianti viena iš moderniausių, įtakingiausių ir stipriausių pasaulio valstybių. Pasienio postas pasitiko su milžinišku pastatu, kuris, palyginus su 5 aukštų Laoso pusėj esančiu, atrodė gigantiškas ir pribloškiantis savo modernumu. Privažiavus šį pastatą mus visus išlaipino, kur lauke laukė grupelė kareivių, pasiruošusių iškraustyti mūsų kuprines. Kaip vienintelis angliškai kalbantis ir tikrai smagus kareivis paaiškino, jie ieško narkotikų – kaip ne kaip Laose jie liejasi laisvai ir opiumas plačiai paplitęs. Po kuprinių patikros turėjom pėsti praeiti pro pasienio postą tam grandioziniam pastate. Čia ir pasitiko Kinijos modernumas. Tą popierizmą, kurį daugelyje valstybių reikia pildyti ranka, galima buvo užpildyti naudojantis pase įmontuota mikroschema. Ten kur tikrina dokumentus viskas galingai kompiuterizuota ir net buvo keturi mygtukai norintiems įvertinti pareigūno darbą – spėju nors kartą paspaudus neigiamą įvertinimą pareigūnas gerai pylos gautų.

Įvažiavus į Kiniją pasitiko grožis. Kalnai. Kalnai. Ir dar kartą kalnai. Esu milžinų paunksmėje, visai šalia Himalajų. Bet jie tokie žali žali ir statūs, nusodinti kaučiukmedžiais, atrodo lyg tuose paveiksluose, vaizduojančius Kiniją. Keliai turbūt geriausi kokius esu matęs Azijoj: platūs, daug viadukų, tuneliai pro kalnus – kažkas nematyto. Tą kelionę, kurią įveikėm per 3 valandas nuo pasienio iki Jinghong, Yunnan provincijoj, spėju prieš kokius 15 metų buvo galima įveikti per 2 dienas, turint omeny, kokie statūs kalnai ir kad atstumas nemažas.

Kokia kalba kalbėti: anglų ar lietuvių? Koks skirtumas – nesupras vis tiek

Autobuse buvom 4 užsieniečiai: aš, olandas ir dvi panelės iš Izraelio. Išlipus pusiaukelėj papietauti pasitiko smagumas: nei vieno angliško žodžio ar net užrašo lotyniškomis raidėmis. Šiek tiek paslampinėję radom vieną vietą su labai simbolišku anglišku meniu. Bet kas iš to, jei padavėja/virėja nelabai pati suprato, kas ten parašyta. Aš, tai supratęs, tiesiog parodžiau į produktus lentynoje ko noriu ir už kelių minučių tai gavau. Deja, ta trijulė nusprendė kankinti kinus  ir prašyti net to, ko nėra angliškam meniu. Virėjos veidas buvo šiek tiek perkreiptas nuo užsieniečių užgaidų ir iš nežinios jos akyse galima buvo suprasti, jog nelabai ji supranta ko trijulė nori, bet šypsena iš veido nedingo tik kalbėjimo tonas kilo. Aš net pats pasimečiau, ko jie iš jos nori. Galiausiai, kai jau maistas buvo pagamintas, atnešė kur kas daugiau nei užsisakinėjo. Aišku, kilo karas, kai jiems reikėjo mokėti, nes jie atsisakė mokėti, bet tu pamėgink jiems paaiškinti kiniškai, kai buvom Kinijoj vos valandą. Tada aš pats kažkaip pasimečiau, nes nesupratau, ar moteriškė ten rėkia ant jų ar kinai tiesiog taip garsiai kalba. Ta akimirką nusprendžiau, kad bus nuoširdžiai smagu Kinijoj ir kad prisiragausiu to, ko kitaip žinodamas, kas tai yra, net neliesčiau :D

Atvažiavę į Jinghong susidūrėm su menku keblumu: į kurią pusę mano išsirinktas hostelis. Mieste trys autobusų stotys ir mes neturim žalio supratimo, kurioj esam. Bandom klausti. Nulis pagalbos iš žmonių. Kai tik jie supranta, jog nekalbam jų kalba, nusisuka ir toliau sau daro ką darę, net nesistengia ženklais ar dar kaip padėti. Apskritai, kilo įtarimas, kad jie ženklų kalbos visiškai neperpranta. Šiaip ne taip, po 20 apklaustų žmonių susigaudėm, kur esam ir nupėdinom iki hostelio.

Ryte pirkdamasis Pu‘er arbatą arbatos pardavėjas primygtinai pareikalavo, kad su juo jos atsigerčiau pas jį parduotuvėlėj. Nors ir neturėjau daug laiko, bet sutikau. Buvo įdomu pasižiūrėti visą arbatos ruošimo ceremoniją ir išmokti pačiam. Pu‘er yra šio regiono arbata, Kinai net pervadino vieną iš kaimų į Pu‘er – turistiniais marketingo sumetimais. Šią arbatą reikia užplikyti tik ką užvirusiu vandeniu, tada po kelių sekundžių nupilti vandenį. Tada vėl užpilti arbatžoles vandeniu bei po keliu sekundžių išpilti lauk ir trečią užpylimą galima gerti. Užpili vandeniu, palauki kelias sekundes ir arbatą atskiri nuo arbatžolių. Pu‘er reikia gerti sriubčiojant – tad nepykit, jei kada ką pavaišinsiu šia arbata ir pradėsiu sriubčioti :) Šiaip gėriau iš pradžių įprastai ir tad pardavėjas, kuris, beje, nekalbėjo nė žodžio angliškai ir visą laiką kažką man bandė pasakyti kiniškai, parodė, jog reikia sriubčioti – net arbatos skonis pasikeitė. Pamėginkit.

Kelionė autobusu iš Jinghong į Dali

Tik išvažiavus iš Jinghong miesto, autobusas turėjo praeiti patikros punktą, kuriame įlipo policijos pareigūnai ir peržiūrėjo visų važiuojančiųjų asmens dokumentus. Kažkaip per daug net klausimų nekilo, kodėl taip vyksta. Tada už kelių valandų kelio vėl sustabdė policija. Šį kartą visų paprašė išlipti ir vėl patikrino visus dokumentus. Jau sutemus važiuojant kalnų keliukais privažiavom dar vieną patikros punktą. Šį kartą uniformuoti pareigūnai išlaipino visus, susirinko visų vietinių dokumentus (užsieniečių nelietė) ir tada prasidėjo smagumas – pradėjo tikrinti visų vietinių klausinėti įvairių klausimų, kraustyti bagažą bei kai kurių kišenes ar net atlikti pilną patikrą. Kaip po to išsikamantinėjau iš vieno vaikinuko, kuris šiek tiek kalbėjo angliškai, pareigūnai ieško narkotikų. Kadangi valstybėse į Pietus nuo Kinijos opiumas ir kiti narkotikai yra gan plačiai paplitę ir kultivuojami, daugiausiai į šalį jie atkeliauja iš ten. Ir, pasirodo, policija tikrina visus kas juda iš Pietų į Šiaurę. Kaip tas pats kinas paaiškino, už narkotikų gabenimą su tikslu parduoti gresia mirties bausmė.

Iš tiesų panašios sankcijos yra daugelyje Pietryčių Azijos valstybių, nepaisant to, narkotikai čia plačiai paplitę ir dažnai užsimaskavę policijos pareigūnai tuo naudojasi siekdami pasipelnyti. Yra tekę skaityti istorijų, kai pareigūnai sulaikę perkančius marihuaną tiesiai šviesiai „išrašo baudos kvitą“, kurį, žinoma, privalu susimokėti pareigūnams į rankas, dažniausiai siekiantį net 500 JAV dolerių.

Po patikros užsnūdau. Pusvalandis po vidurnakčio autobusas sustojo mieste ir vairuotojas pradėjo sakyti miesto pavadinimą. Man prireikė kokių 5 pasakymų, jog suprasčiau, kad atvažiavome į Xiaguan miestą (tariamas Šiaguan), kuris yra 14km nuo Dali istorinio miesto. Čia buvo paskutinė mūsų maršruto, važiavusio 15 valandų, stotelė, bet kažkodėl kai kurie vietiniai kaip miegojo, taip ir liko miegoti. Mane tai suintrigavo ir pradėjau kalbinti vaikinuką, kalbantį šiek tiek angliškai: jis pats nelabai suprato, kodėl jie nesikelia. Pasiklausęs vairuotojo jis pasakė, jog mes galime likti autobuse iki kol prašvis. Šie žodžiai nuskambėjo, kaip prašvitimas. Kadangi taksi iki Dali būtų kainavę ne litą ir ne du, nusprendžiau ir aš likt: kaip ne kaip tai buvo miegamas autobusas, kurio lovoj aš beveik telpu, o ir kai jis nevažiuoja kalnų keliukais, visai patogu.

Kas kelionėje erzino, tai, kad vietiniai karts nuo karto užsirūkydavo, nors ir autobuse mirgėjo krūva rūkyti draudžiama ženklų. Kaskart kam nors užsirūkius vienas iš dviejų vairuotojų pradėdavo barti rūkantįjį. Vienas vyrukas kas kokią valandą vis užsirūkydavo ir kol kvapas nueidavo iki vairuotojo jis baigdavo cigaretę. Galiausiai neapsikentęs vairuotojas priėjo prie to rūkančio vyro, paėmė jo cigaretes ir išmetė pro langą. Nors ir tai galėjo įplėksti konfliktą, rūkantysis liko ten šypsodamasis. Kiek pamenu, jie taip dažnai išreiškia savo gėdą.

Dali

Manau, miesto vardas vertas sutapti su Salvadoro Dali pavarde. Nors ir stilius visiškai priešingas, bet visas miestas – vienas didelis meno kūrinys, kuris lygiai taip pribloškia, kaip ir kai kurie S.Dali darbai. Čia supratau, jog kinams yra labai svarbu net smulkiausios detalės. Nors ir tai prasilenkia su dabartiniu Kinijos supratimu, kuris suformuotas ne itin kokybiškų produktų, bet ta tikroji Kinija yra kitokia ir, manau, anksčiau ar vėliau tai vėl pasireikš. Miestas nusėtas klasikinio kinų stiliaus namukais su riestais stogais, kuriuos puošia raudoni žibintai. Prie viso grožio prisideda ir tai, jog fone milžiniški kalnai ir galiausiai atėjo pavasaris ir pradėjo žydėti vyšnios. Vaizdai verti paveikslų ir valandų sėdėjimo ir žiūrėjimo. Ne veltui šis miestas toks populiarus ir gatvėse tiesiog knibžda kinų turistų.

Kitaip nei iki šiol būtuose kraštuose, čia išlipant iš autobuso niekas nepasitiko ir nesiūlė tuk-tuko ar viešbučio. Kadangi tiek daug vietinių turistų (sakyčiau kokie 99% šiuo metų laiku), užsieniečiai jiems neįdomūs ir niekas net nesivargina nieko įpiršti. Bet man tuo Kinija ir patinka. Kinai bando išsaugoti savo palikimą: miestas itin tvarkingas, eismas galimas tik elektriniams motoroleriams. Net policija važinėja su elektromobiliais aplink miestą. Nors ir kai kurie Kinijos sprendimai neatspindi daugumos interesų, pvz Trijų Slėnių užtvanka (Three Gorges dam), Kinija juda pirmyn per daug nesidairydama atgal.

p.s. visiškai pamiršęs jog miestas yra 2000m aukštyje išmyniau pasivažinėti su dviračiu pamiršęs pasitepti kremu nuo saulės – veidas raudonas dar po 3 dienų :D

egle.ir.karolis.eu

egle.and.karolis.eu 

kovo 16, 2012

Trijų dienų žygis po šiaurinio Laoso džiungles

Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aš apskritai ryžausi važiuoti į Kiniją pro Laosą, o ne Kambodžą ir Vietnamą, bet pradėkim nuo pradžių.

Iš Luang Prabang, kur buvau apsistojęs prieš tai, buvo smagi 8 valandų kelionė mikriuku iki Luang Namtha kaimo. Keista tai, kad kelionė truko 2 val trumpiau nei buvo nurodyta stotyje, turbūt „kalta“ paskutinė kelio atkarpa, kur kalnų keliai atrodė taip, lyg būčiau Vakarų Europoj, nenustebčiau, jei prancūzai prie to rankas prikišo. Skyrėsi tik viena – kalnai: tokio statumo kalnų nežinau ar apskritai esu bematęs.

Atvykęs į Luang Namtha ir susiradęs kur prisiglausti nakčiai patraukiau ieškoti, ar kuri nors iš daugelio trekinimo agentūrų neturi žygių ateinančiai dienai. Beeidamas sutikau vokietį, kuris tik ką pats grįžo iš džiunglių žygio ir rekomendavo „Green Discovery“, su kuria pats ėjo. Kadangi apie juos ir taip buvau skaitęs gerų atsiliepimų tiek Lonely Planet, tiek Tripadvisor, nusprendžiau per daug nesimalti ir eiti tiesiai ten. Kaip tik jie jau turėjo 6 žmonių grupę kitam rytui trekui, kurio aš ir norėjau. Per daug neklausinėjęs ir aš prisijungiau.

Pirma žygio diena: džiunglių glūduma

Ankstyvų rytą aš, trys prancūzai, olandė, kanadietis ir amerikietis bei angliškai kalbantis gidas su padėjėju sėdom į mikriuką ir važiavom apie 2 val iš pradžių apynormaliu keliu, bet kuris su kiekviena maža sankrižėle virto vis siauresniu ir mažiau pravažiuojamu, kol galiausiai pasiekėm kaimą, kurio visi namukai buvo pastatyti iš bambukų. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Persikėlę per upę pradėjom žygiuoti takais, kurie jau man tada pasirodė kaip džiunglės. Paėję valandą, kirtę 7 upelius (ar tą patį upelį tiek kartų) ir priėję ryžių augintojų pavėsinę, skirtą pasislėpti nuo saulės ar lietas, stojom pietum, kuriuos mums pagamino dvi moteriškės iš pirmai minėto kaimo. Kaip gidas pasakė, šiosi moteriškės mus seks iki antros dienos pietų. Pietūs buvo patiekti gan paprastai: ant bananų lapų ir valgyti buvo vienintelis pasirinkimas – rankomis.

Po pietų patraukėm į ten, ką mūsų gidas galiausiai pavadino džiunglėmis. Taip ir buvo. Tankesnio miško  gyvenime nebuvau matęs, net tos džiunglės Malaizijoj, Cameron Highlands, kur su mama kankinomės ropodami per purvus, nublanko. Karštis įėjus į džiungles nuslūgo kaip mat, bet pradėjus kopti stačiais šlaitais, jau po 15 min iš marškinėlių buvo galima gręžti prakaitą. Šlaitai itin statūs, kartais net reikalaujantys griebtis rankomis kur ne kur išlendančios uolos. Kadangi šiam regione nelijo, kaip gidas sako, nuo kažkur spalio mėnesio, žemė gerokai perdžiuvusi ir pasidarius itin slidi (smulkus smėliukas dengia kietą žemę), tad leistis buvo kančia.

Apie 16val priėjom savo stovyklavietę giliai džiunglėse. Čia buvo vos dvi pašiūrės suręstos iš bambuku, bei  stogai dengti palmių lapai, viena kuri paversta virtuvėle, kita – mūsų nakvynės vieta. Kas nustebino, kad per visą dieną mačiau įvairių vabzdžių, bet nei vieno uodo. Taigi, naktį nors ir miegojom pašiūrėje ir po tinkleliu nuo uodų, niekas nezyzė paausy. Tiesa, buvo kita problema, naktį temperatūra nukrito gan žemai ir buvo gan šalta net su miegmaišiu – kaip ne kaip buvom pakankamai aukštai kalnuose ir naktys ten vėsios.

Antra diena: khmong kaimelis

Kitą rytą pavalgę kaimiečių gaminto maisto patraukėm toliau. Šią dieną takai buvo dar labiau varginantys, bet vaizdai nuostabūs. Po 6 val ėjimo aukštyn žemyn tankiomis džiunglėmis galiausiai priėjom izoliuotą kaimelį, kurį galima pasiekti tik džiunglėmis ir kuriame mes apsistojame. Šiame kaimelyje gyvena apie 100 žmonių, kurie priklauso Khmong mažumai – kalba savo kalba ir šitose vietose gyvena jau šimtmečius, beveik izoliuoti nuo pasaulio – bet tai keičiasi. Kaime yra pradinė mokyklėlė, žmonės pagrinde verčiasi žemdirbyste bei šiokia tokia gyvulininkyste. Kadangi vis daugiau ir daugiau turistų užklysta į šitą kaimą, vietiniai pradėjo pardavinėti rankdarbius ir, žinoma, alų, kurį patys ant kuprų neša nuo artimiausio kelio, kuris yra 4-5 val pėsčiomis stačiais šlaitais per džiungles.

Kaip jau esu matęs anksčiau, Laoso žmonės bėgdami nuo bado, pradėjo valgyti viską, kas juda. Šiame kaime tai ne išimtis. Gidas papasakojo, jog šunys šiame kaime valgomi kaskart kai yra pastatomas naujas namas, tada keliama puota ir kepamas ant laužo šuo. Gerai, jog šiuo metu statybų nebuvo, nes tikrai nekilo noras matyti kepama šunį. Beje, sako, jog tokius namus iš bambuko ir palmių lapų galima suregzti per vieną dieną, jei padeda kaimynai. Namą reikia perstatyti kas kokius 5 metus, kai pradeda irti palmių lapų stogas.

Šiame kaime viena vokiečių NVO (NeVyriausybinė Organizacija) prieš tris metus pradėjo vesti pamokas apie saugų geriamą vandenį bei sanitaciją. Dabar kaime yra įrengtos dvi vandens pompos ir, rodos, niekas nesituština kur papuola, o naudojasi tualetais.

Vakarop aplink mūsų stovyklavietę, kuri įsikūrusi ant upės kranto, sukiojosi šūsnis vaikų. Staiga, atkreipiau dėmesį, jog visi su kažkuo pradėjo žaisti, kas patraukė mano dėmesį ir pats pradėjau žvilgčioti. Tai buvo voras. Dydžio sulyg to vaikio ranka. Vaikis drąsiai laikė dar tada gyvą vorą, ir aplinkiniai vaikai buvo gan suinteresuoti traukiodami jo siūlus. Mes su kitais vakariečiais stovėjom atokiau. Paprašėm parodyti tą vorą – visi net pašiurpom nuo jo dydžio. Vaikai pradėjo žaisti su juo, mėtydami jį vienas kitam, kol galiausiai vienas iš jų paėmė ir įsidėjo jį į burną. Greta jo stovinti vyresnė mergaitė liko sužavėta ir norėdama pasirodyti tokia pat drąsi padarė tą patį, žinoma, po to kai pirmasis vaikis ištraukė jį iš burnos. Mes likom be žado.

Primityvus gyvenimas su satelitine lėkšte

Trečios dienos rytą pradėjom apsilankymu pradinėje mokyklėlėje, kur dar kartą įsitikinau, kokie mes esame laimingi turėdami tai, ką turime ir kur augome. Bet tikrai, manau, šitie vaikai auga kur kas smagiau nei daugelis dabartinių vaikų priešais kompiuterinių žaidimų ekraną – bent žino ką reiškia nubrozdintos alkūnės ir nuspardyti užpakaliai už mergaičių kasų tampymą. Tiesa, kaime prie vieno namuko, kaip ir kiti suręsto iš bambuko, stovi satelitinė lėkštė ir ateina du plonyčiai laideliai nuo upės. Pasirodo jie šiek tiek užtvenkė upę ir pasistatė generatorių. Namuke yra televizorius, kurį retkarčiais kaimo žmonės susirenka žiūrėti. Kaip po to keliaudamas po Laosą pamačiau, tai gan dažnas reiškinys. Namukas gali būti visiškoj plynlaukėj, suręstas iš bambukų, bet satelitinę televiziją vis tiek turės.

Moters diena

Kaip ir manau visose komunistinėse ar post-komunistinėse valstybėse moters diena yra gan didelė šventė. Laose tai apskritai yra paskelbta kaip nedarbo diena, bet ką laosiečiai daro šią dieną? Tūsinasi! Tik grįžęs į civilizaciją per moters dieną pamačiau ką tai reiškia. Viskas uždaryta, vietiniai sėdi geria. Net nuėjau į viešbutį, nusinešiau daiktus į savo kambarį, nusileidžiu žemyn užsiregistruoti – nieko nėr registratūroj. Žiūriu, viešbučio savininkas kitoj gatvės pusėj su draugais sėdi ir mane kviečia. Nespėjau dar ateiti, o man jau ruošia kėdę ir stiklinę alui. 4 vyrai ir 1 moteriškė – moters dieną švenčia. Na ką, kad jau primygtinai siūlė ir aš prisijugiau prie jų šventimo pusvalandukui.

Dviračiai gali nuvežti toli

Grįžęs atgal į Luang Namtha visą kitą dieną praleidau su amerikiečiu mindami dviračius. Beminant prasilenkėm su moteriškė, kuri atrodė, jog keliauja jau ilgą laiką (sprendžiant iš 6 krepšių ant jos dviračio). Vakare grįžę į viešbutį radom ją mūsų viešbučio restoranėlyje. Kaip po ilgų įspūdžių apsikeitinėjimų išsiaiškinom, ši britė (Jilly Sherlock) jau kelyje 11 mėnesių, atmynė visą kelią nuo UK pro Europą palei Dunojaus upę, Turkiją, Gruziją, Armėniją, Iraną, Tadžikistano dykynes, Uzbekistano kalnus, Kirgizijos ir Kinijos plynaukštes spiegiant -25 laipsnių šalčiui, į Kinijos pietus per kalnus ir galiausiai į Laosą. Maža to, mums bendraujant praeidinėjo porelė, kuri kaip pasirodė buvo vokiečiai, su kuriais ji susipažino mindama pro Kroatiją, tada vel buvo susitikę Uzbekistane ir dabar vėl netyčia susitiko Laose. Tiek Jilly, tiek vokiečiai Frank ir Franka pasidalinę savo įspūdžiais mane pakerėjo ir tikrai norėčiau pats tokiu maršrutu prakeliauti dviračiu. Dabar net pradedu mąstyti, kokio velnio aš net nepagalvojau apie tokią galimybę, o pasirinkau galima sakyti paprasčiausią variantą. Turbūt kad į Europą jau grėsmingai artinosi žiema ir pasąmonė sakė, jog keista būtų pradėti dviračių žygį žiemą :)

Šiaip jei kam įdomu pasiskaityti apie šių žmonių keliones, čia jų blogai:

Jilly: http://sherlocktales.blogspot.com (angliškai)

Frank ir Franka: http://www.mit-dem-rad.de (vokiškai).

Jei kada dar pasitaikys proga išlėkti ilgesniam laikui – tai bus ant dviračio ir nesvarbu, koks oras. O dabar – į Kiniją.