Kov 02

Milijono Dramblių valstybė arba dabartinė Laoso Liaudies Demokratinė Respublika

by in Kelionė, Laosas

Esat kada važiavę 12 val žvyrkeliu vingiuotais kalnų keliais su autobusu, kuris turbūt senesnis už jus? Tai vat, galiu pasigirti: išgyvenau šią varginančią kelionę nuo Vientiano iki Luang Prabang. Viską, ką tik įmanoma, skauda. Jau gailiuosi, jog nestojau pusiaukelėje esančiame kaime Vang Vieng, kur būčiau prisižiūrėjęs į girtą jaunimą plaukiantį ant pripustų traktoriaus ratų kamerų žemyn tikrai ne pačia švariausia pasaulyje upe (na, gal ir pats būčiau prisijungęs, ką gali žinot :D ).

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Dūmai, dulkės ir tvankuma. Ten kažkur tolumoje kalnai. Matot?

Šiaip labai gaila, kad čia keliauju šiuo metų laiku, kai nelijo kokius 2-3 mėnesius, nes tie vaizdai, kurie vos skverbiasi pro miglos/dūmų/dulkių mišinį ore, – stulbinantys. Kur ne kur vidury sudžiuvusių ryžių laukų išdygsta status ir vienišas kalnas, kurį dengia tankios džiunglės bei retkarčiais šviečiasi vertikalios uolos. Ar šimtus metrų į apačią besitęsiantys kvapą gniaužiantys skardžiai. Tai tik primena, kad grįžtu atgal į Himalajus, na bent jau jų pašonę.

Keista, nors ir jau kurį laiką šioj šaly nelijo ir viskas, rodos, išdžiuvę, įskaitant ir mažesnius upelius, šalikelės medžiai bei namai pasidengę storu dulkių sluoksniu, bet vis tiek pilna stovinčio vandens tvenkinukų – uodų pamėgtų dauginimosi vietų, tad nuo šiandien pradedu gerti Doxycycline kaip prevencinį metodą sumažint rizikai užsikrėsti maliarija. Nežinantiems, kas yra maliarija – tai liga, sukeliama parazitų perduodamų uodų. Tai žiauri liga, nuo kurios kiekvienais metais miršta milijonai žmonių ir bėda ta, jog net ir anksti diagnozavus ją ir gavus intensyvų gydymą, nesi garantuotas, kad parazitas bus pašalintas iš organizmo ir liga negrįš. Deja, skiepų nuo maliarijos ir dar vienos Pietryčių Azijoj paplitusios uodų perduodamos ligos, Dangė karštinės, dar nėra, todėl labai svarbu saugotis nuo uodų. Ir, mano atveju, kadangi keliausiu į zonas, kur maliarijos rizika labai didelė, papildomai gersiu antibiotikus (Doxycycline), kurie sumažina riziką užsikrėsti maliarija. Žinau, gerti antibiotikus kaip profilaktiką tikrai nėra gerai ir šalutiniai poveikiai tikrai nėra patys maloniausi (padidėjęs odos jautrumas saulei, polinkis depresijai ir keisti sapnai, bet prie pastarojo pripratau, kai vaikščiojau Himalajuose, nes tai buvo ir vienas iš didelio aukščio ir reto oro šalutinių poveikių). Kursas irgi nebus trumpas: gerti reikia pradėti kelios dienos prieš įvažiuojant į aukštos rizikos zoną, visą laiką, kol būsiu maliarijos zonoj (tai maždaug kol pasieksiu didesnius Kinijos kaimus) ir dar 4 savaites po to! Tai iš karto atsiprašau, jei būsiu irzlus! :D

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Kaip gi komunistinė valstybė be seno gero VAZ 2104 ?:)

Šiaip pirmas įspūdis apie Laosą buvo, kad tai yra šalis, kuri parodo, ką komunizmas gali padaryt. Tai kažkas tarpinio tarp komunistinio Vietnamo bei Tailando. Dabar, nors ir Laosas labai bando save lyginti su Tailandu, na bent jau Vientianas su Bangkoku, bet vis tiek dar atsilieka kokiais 10-15 metų ir kokiu 30 kartų gyventojų skaičiu (Vientiane vos 300 tūkst. gyventojų, kai tuo tarpu Bangkoke apie 10 mln.). Šiaip šalių kultūros gan panašios, įskaitant ir kalbas, tik tiek jog Laose visi labai atsiputę ir išvažiavus iš sostinės Vientiano pamatai, kad čia viskas vyksta taip pat kaip ir vyko prieš šimtmečius ir niekas nepasikeitė.

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Man nei kiek čia nepanašu į Aziją, labiau primena Vakarų Europos miestų gatveles

Kaip ir daugelyje Azijos valstybių, kurias aplankiau, gyvenimas verda aplink pagrindinius kelius. Šalikelės nusėtos namukais, tik, šį kartą jaučiama ir prancūzų įtaka šiam kraštui, nes jie man labai primena europietiškus namus. Tiesa, kiek gilesniame Laose pasitinka Azijai būdingi bambukiniai namukai, kurie, žinoma, turi satelitinę lėkštę ar net dvi pašonėje! O ir patys keliai, žinoma, jei jie apskritai yra, neazijietiški. Tai pirma valstybė po 4 mėnesių keliavimo, kur važiuojama dešine kelio puse (įsėdęs į mikriuką, vežantį iš traukinių stoties šalia Vientiano į miesto centrą, galvojau, kad kažkas čia ne taip kol susigaudžiau), maža to, visi vairuoja gan atsipūtę, niekas niekur neskuba, o jei ir matai ką kur skubanti, tai dažniausiai bus koks užsienietis. Čia net šviesoforai neignoruojami ir tai pirma valstybė po Lietuvos, kurią matau, jog turi žalią lentelę leidžiančią sukti į dešinę kai dega raudonas šviesoforo signalas, tiesa, čia ji mėlyna.

Vientianas

Kadangi keliai gan ramūs, nusprendžiau, kad bus lengviausia apžiūrėti sostinę dviračiu. Išsinuomojau tokį senovinį dviratį už 1 dolerį dienai (žioplas esu ir pamiršau nufotkinti jį, nes toks kietas dviratukas buvo) ir prasimaliau jo gatvėmis kepinant 30 laipsnių karščiui ir ore tvyrant milijonui dulkių. Aplankiau pagrindines miesto įžymybes ir sakyčiau prisiminiau, kaip myliu dviračius. Buvo net mintis ieškotis padoresnio dviračio ir per Laosą keliauti tik dviračiu, bet pažiūrėjęs į laiką ir atstumus nusprendžiau visgi keliauti viešuoju transportu ir naudoti dviračius kaip vietinę susisiekimo priemonę.

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Laoso triumfo arka - ne tokia ir triumfiška

Praeito  amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje amerikiečiai bandydami įtvirtinti savo galią Laose paaukojo betono oro uosto pakilimo/nusileidimo tako statybai. Kas gavosi iš to betono galit pamatyti šalimai esančioj nuotraukoje – Laoso triumfo arka, esanti pačiame miesto centre (turbūt triumfo apmulkinus amerikiečius). Ne veltui vietiniai šį monumentą vadina vertikaliuoju pakilimo taku. Nors iš tolo atrodo sąlyginai patraukliai, tik priėjus arčiau supranti, jog tai yra šlykštus betono gabalas. Maža to, kad jau pradėjęs irti, tai dar ir niekad normaliai nebaigtas statyt, bet čia jau dalis jų istorijos: tarp 1960 ir 1973 metų Laosas buvo virtęs Slaptojo Karo teatru tarp komunistinių ambicijų ir amerikiečių nerimo.

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Manau kambarys tikrai vertas tų 8 dolerių

Šiaip įdomu, kad Laose nuo 23:30 prasideda komendanto valandos ir gatvės staiga ištuštėja… Oficialiai, viskas tuo metu turi užsidaryti, bet atsiranda viena ar kita vieta, kuri lieka dirbt ilgėliau. Dabar supratau, kodėl 23:30 mano viešbutis užrakindavo pagrindines duris ir net išjungdavo internetą. Šiaip slampinėdamas pirmą dieną Vientiane ir ieškodamas, kur apsistoti, buvau jau nusprendęs, jog eisiu į dormą, nes kiek kur nueidavau, kainos būdavo tikrai ne visai priimtinos – sostinės sindromas! Dormai dažniausiai buvo kokie 6-7 doleriai nakčiai, vienviečiai kambariai be vonios kambario maždaug 15 dolerių. Prasiėjau pro kokius 10 viešbučių lygindamas kambarius ir jau buvau lyg ir priėmęs sprendimą imti vieną lovą, bet pagalvojau, kad turiu laiko ir galiu dar paslampinėti. Ir ką gi, nueinu į gretimą gatvelę ir ten kaip visada dar keli viešbutukai. Einu pro vieną tokį matomai naujai atrestauruotą, viskas blizga, daug gėlių, stalai su baltom staltiesėm. Galvoju ne mano kišenei bus, tai net nesivarginau užeiti. Bet paeinu dar kelis metrus ir pro langus pamatau, kokie ten žmonės sėdi: pagrinde panašūs keliautojai, kaip ir aš. Užeinu. Pasižiūriu kainas: vienvietis kambarys 8 doleriai. Nueinu pasižiūrėti kambario – lieku sužavėtas ir net klausimų nebekyla, net pamiršau paklaust, kur dušas.

Silpnesnių skrandžių žmonėm toliau neskaityti

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Šikšnosparnių ir žiurkių kebabų kas nors? Tiesa, konservatoriškiems yra ir vištienos (ar šiaip kažkokio paukščio)

Ai, sustojom važiuodami iš Vientiano į Luang Prabang tualeto pertraukėlei pakelės „kavinukėj“. Kaip visada Azijoj, pripuola prie išlipančių iš autobuso vietinės pardavėjos ir siūlo visokių užkandžių. Aš net iš pradžių nelabai atkreipiau dėmesio, ką ten siūlo. Po to žiūriu – kepti šikšnosparniai. Suintrigavo. Ir tie kiaušiniai sumauti ant pagaliuko (žr. nuotraukas apačioj) nėra paprasti virti kiaušiniai, ten viduj yra viščiuko gemalas! Atidžiai pažiūrėjau į likusius padarus sumautus ant iešmelių ir tai, kas pirma pasirodė kaip višta, iš tiesų buvo kepta žiurkė (bent jau mes su keliais kitais užsieniečiais nusprendėm iš ilgokos uodegos). Nei vienas nebuvom toks drąsus, kad paragautume, bet vietiniai pirko šikšnosparnius. Šiaip tai tik priminė, ką skaičiau apie Laoso maistą: neurbanizuotose Laose dalyse žmonės valgo viską, ką gali gauti iš gamtos ir tai šiuo atveju yra viskas, kas juda. Spėju gal net ir visai skanu turėtų būti, ypač jei žiurkė augusi laukuose, kur nėra žmonių ir visokių pavojingų atliekų – būtų free range ir organic :) Bet vis tiek – FUI (na, bet taip nesakiau, kai prieš porą metų valgiau kirminus, tarakonus ar žiogus, net labai patiko).

Tags: , , , , , , , , , ,

Leave a Reply