Archive | vasario 17, 2012
vasario 17, 2012

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Sausio 14 -17 dienos.

Per 2.5 mėnesio nepriklausomo keliavimo sutikau tik vieną lietuvių porelę (Indijoj traukiny iš Jaipur‘o į Pushkar‘ą susipažnau su Nagliu ir Indre), tad iš tiesų be galo laukau šios kelionės dalies, t.y. kai prie manęs prisijungs mama. Buvau jau išsiilgęs namų ir namiškių. Visgi keliavimas Azijoj yra visiškai kitoks patyrimas nei tarkim gyvenimas emigracijoj UK.  Esu UK praleidęs 8 mėnesius negrįžęs į Lietuvą, bet UK tu pastoviai esi apsuptas lietuvių ar kitų rytų europiečių, kurie vis tiek yra daug artimesni žmonės nei indai ar nepaliečiai (na ar kiti keliautojai, kuriuos susitikau ar su kuriais keliavau, pagrinde: australai, kiviai – Naujosios Zelandijos gyventojai, amerikiečiai, kanadiečiai, britai ir keli vokiečiai su prancūzais bei vienas serbas).

Su mama buvom taip susiderinę, jog aš atskrendu į Tailandą iš Indijos tą pačią dieną kaip ir jin iš Lietuvos ir oro uoste susitinkam. Kadangi mano skrydis iš Mumbajaus nusileido kažkur apie vidurdienį vietos laiku, taigi turėjau geras 6 val prastumti iki jos atvykimo, bet gerai, kad Bangkoko Suvarnabhumi oro uostas toks, kad jame yra net 7-Eleven ir visai nebrangių restoranų (7-Eleven yra maisto parduotuvėlių pasaulinis tinklas, pakankamai žemos kainos ir dirba 24/7 bei Azijoj jų knibždėti knibžda). Taigi galėjau ne tik, kad prigriebt ką nors užkąsti, bet ir galiausiai gauti savo išsvajotosios sriubos – Tom Yum su vištiena! Neliejant per daug emocijų, pasitikau mamą bei jos draugus Bangkoko oro uoste, nuo kur mūsų nuotykiai ir prasidėjo.

Khaosan Road

Khaosan Road - vieta, kur verda naktinis Bangkoko gyvenimas

Aš kai žmogus jaunas, užsakiau viešbutį tokioj vietoj, kur verda naktinis Bankoko veiksmas, t.y. Khaosan Road.Tai, tiesa, trečias viešbutis, kurį užsakinėjau iš anksto per visą kelionę. Buvusiems Bangkoke turbūt net nereikėtų aiškinti, apie ką kalba eina, bet esmė, kad ten kokio puskilometrio ilgio gatvė (ir dar kelios gretimos gatvelės), kur nustoja galioti bet kokios taisyklės ir vakarėliai liejasi laisvai. Gatvėje alus bei alkoholio kibirai liejasi laisvai.

Mama prie gatvės virėjos

Mano mama su gatvėje gaminančia moteriške

Čia galima įsigyti visko, nuo apatinių iki vairuotojo pažymėjimų ar universitetų diplomų. Prieš kelis metus mačiau čia parduodamą savo univero diplomą. Tiesa, turbūt didžiausią auditoriją čia sudaro iki 21 metų jaunimas ir kartais ryte kokią 9 val galvoji: „Jie čia dar nuo vakar gerią, ar jau šiandien pradeda“. Bet ten smagu. Ir mano mamai gera pažintis ne tik, kad su Bangkoku, bet ir su „Azija“ ir jau patį pirmą vakarą, nors ir dar nedrąsiai, bet mama paragavo gatvėje gaminto maisto.

Antrą dieną išsimiegoję ir susiradę pigesnę vietą, kur apsistoti, iškeliavom pasižvalgyti į karaliaus rūmus bei Wat Pho su gulinčiu Buda. Kadangi aš pats tiek vienam, tiek kitame esu jau buvęs prieš du metus, o įėjimas nėra pigus, tai tik palydėjau iki ten, pravedžiau pro visus apsišaukėlius ir pats išlėkiau savais keliais.

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Šiaip smagu buvo, kai einant iš karaliaus rūmų į Wat Pho vienas vyrukas, bandęs pasirodyti kaip labai paslaugus pilietis, pasakė jog Wat Pho uždarytas, nes vyksta religinės apeigos šiandien (ir rodo į karaliaus rūmų vienus iš vartų, kurie pastoviai yra uždaryti ir nenaudojami). Galvoju, jei nebūčiau žinojęs, jog Wat Pho yra atskirame komplekse, gal net ir būčiau šiek tiek juo patikėjės. Žinoma, prie viso šito melo jis dar labai draugiškai pasiūlė plaukti upės kruizu – kaip tik jo draugas turi firmą – koks sutapimas, ar ne? Kaip ten bebūtų, pasakęs vyrukui, jog tikiu karma – pajudėjom Wat Pho link – jis dirba kiekvieną mielą dieną be jokių išeiginių.

Kitai dienai turėjom nusipirkę turą į Tigrų šventyklą bei kelias vietas pakeliui (Mirties geležinkelį tarp Birmos ir Siamo, krioklius bei karių kapines). Nežinau kaip kitiems, bet man tigrų šventykloj labai patiko, ypač galimybė su tai „kačiukais“ nusifotografuoti. Kitaip nei kas nors gali įsivaizduoti, tai ten buvo gan nemaža aptverta teritorija su įvairiais gyvūnais ir kur ne kur buvo padarytas aptvaras ar dar kokia zona su tigrais. Nors ir ne visai pigus malonumas įėjimas į tą šventyklą, bet tie grėsmingi padarėliai ten tokie gailėstingi ir meilūs atrodė. Manau tikrai buvo verta.

Aš su mielu kačiuku

Aš su mielu kačiuku

Tą patį vakarą išjudėjom į oro uostą, kelionei į Balį, Indonezijoj. Tiesa, skrydis buvo tik paryčiais ir paskutinis mikriukas į oro uostą – 11 val vakaro, kas reiškė jog naktį reikėjo praleisti snūduriuojant ant suolų oro uoste.

vasario 17, 2012

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Sveiki visi kas skaito, skaitys ar jau skaitėt mano blogą.

Čia šiokia tokia įžanga apie mano avantiūrą, nunešusią mane į kitą pasaulio kraštą pusei metų. Gal ne Kolumbo ar Magelano nuotykiai, bet vis tiek smagiausias laikas mano gyvenime. Pasistengsiu pamažu aprašyti atskiras kelionės dalis, bet nors ir logiška būtų pradėti aprašinėti kelionę nuo pradžių, aš visgi pradėsiu aprašinėti kelionę nuo gan šviežių įvykių, t.y. kai prie manęs keturioms savaitėms prisijungė mama. Ši kelionės dalis dar neaprašyta ant popieriaus, tai galvojau atsiradus galimybei geriau padaryti iš karto kompiuterinį variantą.

Šiek tiek apie avantiūrą

Dar trečiame kurse, kai realiai pradėjau mąstyti, ką norėsiu veikti pabaigęs univerą, t.y. po ketvirto kurso, nesugebėjau apsispręsti ko noriu, ar eiti į doktarantūrą, ar eiti dirbti, bet žinojau vieną – nei vieno, nei kito nebūčiau pradėjęs iš karto. Norėjau keliauti. Norėjau pažinti pasaulį. Norėjau išragauti visų kultūrų virtuves bei pažinti šimtus įdomių žmonių. Norėjau įgyti naujų žinių bei įgūdžių. Norėjau išnaudoti tą, galima sakyti, paskutinę galimybę pakeliauti ilgesnį laiką, kol neturiu dar jokių rimtesnių įsipareigojimų.

Taigi, gavęs ganėtinai padorų darbą Bristolyje vasarą iš trečio į ketvirtą kursą (padorų tai turiu omeny aukštesnės klasės restorane padavėju, su smagiu kolektyvu, kur linksma budavo dirbti ir galėjai užsidirbti, bet dirbti tekdavo tikrai sunkiai),  pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Gal vasara ir buvo parduota, bet dar gavęs dvi stipendijas, sugebėjau susitaupyti užtektinai pinigų pragyvenimui ketvirtiems studijų metams bei kažkiek dar atsidėti kelionei.

Bėgant ketvirtiems studijų metams, kol visi kolegos siuntinėjo paraiškas kompanijoms dėl darbų, aš pradėjau mąstyti, ką norėčiau pamatyti bei įgyvendinti per savo keliones. Iš tiesų daug kas net skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą neiti dirbti po univero baigimo, sakydavo: „kaip čia taip, juk REIKIA ieškotis darbo, toks dabar sunkmetis ir nėra lengva susirasti darbą“. Na sunku tai sunku, bet nėra tokio dalyko, kaip REIKIA. Tai yra kiekvieno pasirinkimas ir derėtų sakyti, jog RENKUOSI arba NESIRENKU, ir aš rinkausi neieškoti. Galvojau ką nors sugalvosiu ar keliaudamas, ar dar prieš keliones, bet tikrai nenorėjau švaistyti laiko darbo paieškoms savo paskutiniais, ir taip intensyviais, magistro metais. Juolab, iš bėdos visada galiu padirbėti padavėju, kol susirasčiau normalų darbą ar sugalvočiau kaip prasisukti. Svarbiausia, nebijojau prarasti metus ar du augant karjeros laiptais, ar kažką kuriant – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs ir dar visą gyvenimą prisidirbsiu. Žinojau, jog jei neįgyvendinsiu šitos svajonės, turbūt gailėsiuos visą gyvenimą.

Bet viskas iš tiesų pradėjo suktis gan gražia linkme. Po mūsų magistrinio darbo prezentacijos 2011 kovą, gavau darbo pasiūlymą iš vienos inžinerinės kompanijos dirbančios su gruntiniais tyrimais atviruose vandenyse, t.y. toj srity, kurioj aš dariau savo magistrinį darbą. Šios kompanijos vienas iš direktorių buvo prezentacijų dienoj universitete ir jis liko sužavėtas mūsų darbu, pasikvietė pas save į kompaniją pristatyti mūsų darbo bei po susitikimo su dar keliais direktoriais sugebėjau gauti darbo pasiūlymą 2012 metų vasarai, t.y. jie sutiko išleisti mane pakeliauti metams. Maža to, pažadėjo pažiūrėti, ar nepavyktų įkišti mane kokiai praktikai į vieną iš jų ofisų kitose valstybėse, kol aš keliauju.

Šiaip ar taip, baigęs ketvirtų metų egzaminus ir norėdamas pamėginti, ką reiškia būtų doktorantu bei, žinoma, norėdamas užsidirbti, gavau apmokamą praktiką universitete Advanced Composite Centre for Innovation and Science (ACCIS). Nors ir norėjau ten daryti projektą su Europos Kosmoso Agentūra, deja, nepavyko jo gauti, bet gavau ne ką mažiau įdomesnį projektą su Rolls-Royce reaktyvinių variklių padaliniu. Praktikai įpūsėjus, skambina man iš prieš tai minėtos inžinerinės kompanijos ir sako, jog yra galimybė man lėkti 4-6 savaičių praktikai į Singapūrą ir jie apmokėtų mano keliones išlaidas bei suteiktų pragyvenimą ten, tereikėjo gauti darbo vizą ir praeiti savaitės trukmės apmokymus UK. Žinoma, aš sutikau su tokiu jų pasiūlymu.

Pradėjau planuotis viską apie tą faktą, kad kažkur spalio vidury turėčiau lėkti į Singapūrą padirbėti, susitvarkiau visus reikalus su darbo viza ir tiesiog laukiau to skambučio, kad pasakytų, jog išvykstu tą ar aną dieną. Deja, dienos bėgo, kompanija tempė gumą, kol galiausiai atsiuntė laišką, kuriame buvo parašyta: „Apgailestaujame, bet šį pasiūlymą turime kuriam laikui pristabdyti, nes nukrito darbo krūvis“. Na nukrito krūvis, tai nukrito. Ką padarysi. Bet daugiau nešvaistant laiko ir pinigų (gyventi UK nieko neveikiant – brangu), po trijų dienų nuo šito emailo nusipirkau bilietą į vieną pusę į Katmandų, Nepalą, išvykimui už 2.5 savaitės. Įdomu buvo tai, kad bilietas buvo kur kas pigesnis perkant likus 2.5 savaitės iki skrydžio, nei porą mėnesių prieš, arba čia tiesiog STA Travel sugebėjo sudaryti gerą sutartį su Qatar airways, nes jie vieninteliai galėjo jį pasiūlyti už 300 svarų.

Taigi nuo atvykimo į Nepalą ir prasidėjo mano 6 mėnesius trūksianti avantiūra. Skrisdamas į Nepalą galvojau jame pabūsiu vos 5 savaites, bet kaip buvo iš tiesų, papasakosiu vėliau.