Archive | vasario, 2012
vasario 28, 2012

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas

Nardymo atomazga, Kinijos ambasada ir Laosas
Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Maršrutas: Pekinas - St.Peterburgas - Ryga - Vilnius

Turiu jau bilietus atgal į Lietuvą: atskrendu naktį iš balandžio 8 į 9 dieną tiesiai į Vilniaus oro uostą. Tiesa, Lietuvoj tada tepabūsiu vos porą dienų ir balandžio 11 dieną šaunu į UK. Jei ką, planuokitės lėkti pas mane į svečius balandžio 9 dieną ar šiaip kokiam susitikimui, kas norit ir kam įdomu mane pamatyti. Lauktuvių nebus (čia kad nenusiviltumėt:D).

Giliai po vandeniu

Giliai po vandeniu

Oficialiai esu dvigubai sertifikuotas naras ir galiu nerti iki 30m gylio :) Užsikabliavau nerealiai ir pirmas nerimas iki maksimalaus gylio buvo ypatingas – lengva forma pajutau, ką reiškia Nitrogen Narcosis (spėju lietuviškai būtų Azoto narkozė). Pirmieji mano gyvenime narkotikai. Tiesa, poveikis dingsta vos pakilus kelis metrus į viršų. Dabar supratau, kodėl daug žmonių nardymą laiko narkotiku, nuo kurio išsivysto priklausomybė – tai legalus būdas apspangsti :) Na gerai, gal ir perdedu čia šiek tiek. Tiesiog apsvaigau ir tiek. Per kitus nerimus 30m gylyje nieko nebuvo, tad labai nenuspėjama.

Šiaip per 10 dienų kiek ten buvau, nėriau gilyn 15 kartų ir dvi dienas praleidau snorkelindamas. Viena iš tų dienų buvo ypatinga. Kadangi baigiau savo kursus ir nakvynė man jau nebebuvo įskaičiuota į nardymo kainą, reikėjo susirasti kur pigiau apsistoti. Apsiklausinėjęs farangų (taip vietiniai užsieniečius vadina), kurie jau ten seniai įsikūrę, nupėdinau į salos gilumą, toliau nuo jūros. Ir ką gi, radau tikrai neblogą kambarį net su šaldytuvu ir teliku už labai gerą kainą. Maža to, kadangi šitas butukas tolokai nuo veiksmo centro, į kainą buvo įskaičiuotas ir motoroleris!! Taigi, noriu to ar ne, sėdau ant motorolerio ir išlėkiau tyrinėti salos.

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Blacktip reef shark - juodapelekis rifinis ryklys

Dieną prieš tai, viena ispanė minėjo, jog ji snorkelindama įlankoje su atitinkamu pavadinimu, Shark Bay, matė ryklį. Na ką, nebūčiau aš, jei aš jo irgi nenorėčiau pamatyti :) Nuvažiavau aš prie uolos, nuo kurios galima įlipti į vandenį ir ten iš vandens išlipinėjanti porelė sakė, kad tik ką matė keletą ryklių ir nurodė maždaug kurioj vietoj. Už sekundės aš jau vandeny. Paplaukiau kokias 5 min nuo kranto ir užrasojo akiniai. Prasiskalavau. Panardinu vėl galvą po vandeniu – bliam tikrų tikriausias rykliukas plaukia (gal kokių 70cm ilgio, Blacktip Reef Shark). Kaip mat kraujas užsipildė lengva doze adrenalino. Nusprendžiau likti toj vietoj ir stebėti, gal dar kartą praplauks (vytis juos beprasmiška, jie gerokai greitesni!). Praplaukė vienas, du… dar kartą. Ir už kokių 15 min stebėjimo žiūriu atplaukia du nedidukai (tie patys 70cm ilgio) ir iš paskos jų – mano akimis milžiniškas ryklys, bent 1.5 metrų tikrai! Damn! Kraujas pilnas adrenalino. Praplaukė. Galvoju ką daryti. Ar plaukti į kitą vietą ar likti. Žiūriu grįžta ir vėl nutolsta. Po to vėl grįžta. Kol supratau, jog jie iš tiesų suka ratus aplink mane. Tada persipildęs adrenalinas ir nusiuntė smegenims žinia: „Laikas nešdintis iš čia, kol turiu visas galūnes!“. Nors ir vietiniai sako, jog šitie rykliai niekad nėra užpuolę žmonių, bet ta mintis, jog tai – rykliai, kažkaip nepaliko manęs ramybėje. Išlipinėdamas ant kranto – susitikau lietuvius – tris vaikinukus iš Vilniaus atkeliavusius čia atostogų. Persimetę keliais žodžiais nulėkėm kartu papietauti.

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Mano nardymo dienos prasidedavo gan anksti ir saulę dažniausiai pasitikdavom jau būdami laive

Šiaip jei kas iš jūsų buvot serialo LOST fanai (nepamenu, kaip LTV šį serialą buvo išvertę, „Dingę“ ar kažkas tokio), tai galiu pasakyti, jog jo kelios serijos buvo filmuotos šitoj saloj, aplink kurią aš nardžiau ir kurioj gyvenau, t.y. Koh Tao. Tiesa, pačios salos nelabai ir mačiau, nes dažniausiai labai anksti keldavausi (5:25 ryto žadintuvas skambėdavo) jog galėčiau lėkti nardyti su pirmais saulės spinduliais. Tada iki pusiaudienio nardydavom, grįždavom, kol įrangą išsiplaudavome, dokumentus užsipildydavome, nueidavome papietauti – žiūri jau popietė ir per patį dienos įkarštį tikrai nesinorėjo sėdėti ant motorolerio ir degti. Maža to, nardymas ir kėlimasis itin anksti išsunkdavo jėgas.

Atgal į Bangkoką į Kinijos ambasadą

Bet kaip ir kiekviena pasaka, šitai turėjo baigtis. Nors ir norėjau nardyti kiek įmanoma daugiau, reikėjo judėti tolyn. Taigi sekmadienį sėdau į keltą, persikėliau į Chumphon ir iš ten su autobusu (7 val) lėkiau į Bangkoką. Būčiau traukiniu lėkęs, alia negavau bilietų (nelabai buvau apsisprendęs, kada važiuosiu ir galiausiai pirkausi bilietus paskutinę sekundę). Ten atvykęs ir susiradęs kur naktį pailsinti kaulus ir iš pačio ryto lėkiau į Kinijos ambasadą. Šitai išvykai į Kinijos ambasadą rengiausi porą dienų, nes nuo šių metų sausio mėnesio norint gauti Kinijos vizą Bangkoke, reikia būti jau užsisakius bilietus į ir iš Kinijos, užsisakius viešbučius ir pan. Tad reikėjo viską susitvarkyti. Viešbučių, tiesa, normaliai ir neužsisakinėjau, bet čia atskira istorija, atspausdinus vis tiek atrodė, jog užsakytas. Apskritai susidėliojau visus dokumentus kaip įmanoma profesionaliau, parašiau net oficialų aprašymą, adresuotą kinų ambasadoriui Tailande, apie savo kelionę. Vienu žodžiu, apgalvojau kiekvieną įmanomą klausimą, kurio gali manęs klausti, nes norėjau viską susitvarkyti per vieną dieną.

Atvykus į ambasadą 10 min prieš jai atsidarant (8:50) jau laukė koks 50 žmonių, bet eilė judėjo gan greitai. Ši eilutė leido man užbaigti pildyti visas reikiamas formas. 9:30 aš jau stovėjau prie langelio, prieš mane stovėjusi eilėje britė vizos negavo, nes kažko neturėjo, bet tikėdamas, jog šitam reikalui pasiruošiau gerai, ėjau šypsodamasis prie langelio ir tada mane pradėjo tardyti: kokiu tikslu važiuoju, ar turiu bilietus į ir iš Kinijos ir pan. Tada peržiūrėjus mano formą, moteriškė kitoj langelio pusėj pasakė, jog negaliu gauti dvikartinės vizos, jei į Kiniją važiuoju pirmą kartą. Įdomiai ne? O kas dar įdomiau, kodėl man reikia Kinijos vizos? O gi Hong Kongas nors ir yra savotiška Kinijos dalis, bet jis laikomas specialiuoju administraciniu regionu, taigi turi ir savo pasienį su Kinija ir visai atskirą vizų režimą (na, dar bent 35 metams, bet čia jau komplikuota Hong Kongo istorija). Pvz, europiečiams įvažiuoti ir būti 90 dienų Hong Konge galima be vizos, tuo tarpu jei įvažiuoji iš Kinijos į Hong Kongą ir tada nori grįžti į Kiniją – reikia dvikartinės Kinijos vizos (Kinijos viza yra būtina beveik visų valstybių piliečiams, net tiems patiems iš Hong Kongo reikia gauti specialų leidimą vykti į Kiniją).

O Hong Kongo istorija įdomi: 19 amžiaus pabaigoje kovodami su opiumo gamyba/prekyba, britai įsiveržė į Hong Kongą (t.y. nusiuntė du gerai ginkluotus laivus, kurie sunaikino Hong Kongo visą laivyną – 27 laivus!). Bet įsiveržimas buvo teisiškai įformintas kaip žemės išsinuomojimas 99 metams, ir tai įvyko 1898m. Taigi, 1997 metais britai sąžiningai perdavė Hong Kongą Kinų žiniai, bet su tokia sąlyga, jog jis 50 metų bus specialusis administracinis regionas ir turės savo laisvosios ekonomikos režimą. Tada prasidėjo ekonominė krizė HK, bet šį kartą ne kas kitas, bet kinai patys ir išgelbėjo šį regioną. Kinijos vyriausybė priėmė sprendimą pakelti leistinų vietinių turistų skaičių, jog jie galėtų vykti iš Kinijos į HK ir leisti ten pinigus, juk kaip ne kaip laisva ekonominė zona. „Leistinų vietinių turistų skaičius“ reiškia, jog Kinija dar iki šiol kontroliuoja, kiek kinų kiekvienais metais gali vykti į Hong Kongą, tad yra ir siena. Dėl viso šito tokia painiava.

Grįžtant prie vizos. Aš nepasimečiau ir mėginau nesiblaškydamas atsakinėti į moteriškės klausimus, sakydamas jog žiūrėkit, man reikia dvikartinės vizos, nes aš noriu aplankyti draugus Hong Konge ir aš jau užsisakiau viešbutį ten (kišdamas jai į panosę savo supaprastintą kelionės aprašymą su pagrindiniais kelionės taškais bei viešbučio užsakymo „patvirtinimą“). Ji pradėjo nagrinėti tą atspausdintą viešbučio užsakymo patvirtinimą ir pasakė, jog jai reikės „su bosu pasitarti“. Tada jau galvojau viskas, negausiu vizos, kurios noriu. Tada iškilo jai klausimas, kur bilietas į Kiniją. Mat jai reikia lėktuvo bilieto. Bet pasakius, jog keliausiu autobusu iš Laoso ir dar kartą atkreipęs jos dėmesį į lėktuvo bilieto rezervaziją iš Pekino į Vilnių, šiek tiek apsiramino. Uždėjo štampą ir pasakė jog gaunu dvikartinę vizą.

Laosas ir visa kita

Laosas

Laosas

Aš, sužinojęs, jog vizą gaunu tos pačios dienos popietę, šoviau tiesiai į traukinių stotį nusipirkti bilieto tam pačiam vakarui kelionei per naktį Laoso link. Laose planuoju pabūti ne daugiau nei 10 dienų, iš sostinės Vientiano pamažu judant šiaurėn, Kinijos link. Dabar rašydamas sėdžiu traukiny ir šitą aprašymą tikriausiai jau įkelsiu iš Laoso. Traukinys, nors ir iš išorės neatrodo naujas, o ir viduj šiek tiek seniena dvelkia, vis tiek yra patogus. Kitaip nei Indijos miegamieji traukiniai, tokie patys kaip Rusijoj plackartiniai, šitie turi minkštas lovas išilgai traukinio vagono iš abiejų pusių, ir į aukštį yra tik dvi lovos: viena apačioj (plati, tinkanti dviem žmonėms!) ir viršuj. Atitinkamai ir bilietų kainos, viršutinė lova yra pigesnė maždaug 10Lt nei plačioji apatinė (už šią 12.5 val trunkančią traukinio kelionę sumokėjau apie 65Lt, nėra absurdiškai pigu, bet ir ne apiplėšimas kaip traukiniai UK ar kitose Vakarų Europos valstybėse).

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Traukinyje iš Bangkoko į Nong Khai (Laoso pasienį)

Ryte sėdėdamas traukinyje žiūrėjau kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip kokosų palmes pakeičia mums labiau įprasti medžiai, kaip laukai nusidažo ruda spalva, ir pasitinka… degančios žolės kvapas! Aš atvykstu į Laosą jo vėsiojo sausojo sezono pabaigoje, karšto, bet sauso sezono pradžioje, kai žolė išdžiuvusi nuo sausros ir karščio. Šituo metų laiku vietiniai pradeda deginti sudžiuvusius ryžių laukus, o jų čia, sakyčiau, užtektinai. Šiaip vėsusis sezonas nereiškia, kad temperatūra nukrenta iki 0, ne, tiesiog dieną būna vėsūs 25-30 laipsnių. Žiūrėsim kas pasitiks mane išlipus iš traukinio.

Ai, atsiėmęs vizą ir turėdamas 4 val kažkur prastumti iki traukinio užsukau į vieną prekybcentrį. Maža to, kad ten buvo Tesco, kur mačiau pirkti gan vakarietiškų produktų, bet.. buvo ten pasirodo IT prekybos centras. 2-4 to prekybcentrio aukštai buvo dedikuoti vien IT ir pagrinde nešiojamiems kompams, tabletėms ir mobiliems tel. Turbūt jei koks nors telefonas ar kompas yra išleistas, jį ten tikrai surasi. Man, kaip žmogui turinčiam priklausomybę technologijoms, ten buvo rojus. Prisižiūrėjau, kur dabartinė rinka eina su kompais. Acer‘is (nors ir mano labai nemėgstamas brandas) išleido tabletę/laptopą su Windowsais. Šiaip atrodo labai panašiai kaip iPad, bet turi galimybę prisijungti tam skirtą klavietūrą (įeinančią į komplektaciją) ir staiga patapti laptopu. Arba pažiūrėkim kitaip: tai yra mažas laptopas, kuris sugeba tapti tablete. Ir tai yra didelis privalumas. Bandžiau vakar autobuse naudotis savo kompu: jis nors ir miniatiūrinis, bet turint vietos tiek, kad kojos vos telpa, nelabai patogu buvo naudoti, nes klavietūra neatsilenkė tiek, kad būtų patogu rašyti/skaityti/žiūrėti video. Va čia tablečių privalumas. Na bet čia šiaip geek‘iški pamąstymai :D

vasario 19, 2012

Susirgau

Susirgau

Kaip ir parašyta antraštėje, susirgau ir tai oficialu. Tiesa, liga kiek neįprasta ir Lietuvoje ne tokia ir dažna – pamėginęs nardyti Gili salose, Indonezijoj pamilau povandeninį pasaulį

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

Vandenyje prieš paskutinį nerimą gauti savo PADI Openwater sertifikatą

ir dabar galiausiai tapau sertifikuotu nardytoju. Kursai sertifikatui gauti buvo gan intensyvūs, keturias varginančias dienas dirbom nuo 8:30 ryte iki kokių 19:30 vakare ir paskutinę dieną rytas prasidėjo nuo nerimo 6 val ryto, taigi keltis teko 5 val. Bet laikas prabėgo net nemirktelėjus. Nors ir teorijos daug ir ji nėra taip lengvai perkandama – teko grįžti prie matematikos (tiesa, ne aukštosios, bet kaip sakoma, kuo daugiau žinai, tuo paprastos problemos tampa sudėtingesnės) – bet praktinė dalis tikrai smagi: kuris iš jūsų mokydamasis nenorėtų mirkti skaidrioj žydroj jūroj, kurios temperatūra tokia, kad pirmą kartą įbridęss pagalvojau, jog mano dušas Anglijoj dažnai būna vėsesnis.

Kodėl pamilau? Sunku net aprašyti, nes nėra tokių žodžių mano

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

Tūkstantinis žūvų pulkas vandenyno begalybėje

žodyne, kurie apsakytų povandeninio pasaulio grožį ir tą jausmą, kurį sukelia tas begalinis nepažįstamas pasaulis. Jau po kelių minučių supratau, jog bet koks akvariumas, kokį tik esu matęs, nublanksta prieš tikrą povandeninį pasaulį: tave apsupa visų vaivorykštės spalvų tūkstantiniai žūvų pulkai, matai kaip ryškiaspalviai koralai „kvepuoja“ ir ošia kaip miškai, kur ne kur pamatai kokį įdomesnį gyvį besislepiantį mažiausiuose tarpeliuose, kaip rają, šokančias krevetes ar morėjaus ungurį, ir, svarbiausia, visa tai taip arti, jog tiesiogine to žodžio prasme gali paliesti (nors geriausia nieko neliesti, nes po tuo ryškiaspalviu grožiu dažnai slepiasi ir nuodai). Tiesa, kai kurios žuvys pradeda ginti savo teritorija ir mėgsta pagąsdinti tave

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

Povandeninis grožis: žuviuko Nemo rožinis pusbrolis

puldamos – bet čia ir yra visas smagumas kai delno (ar poros Sabonio delnų) dydžio žuvytė pradeda į tave trankytis, o tuo tarpu miniatiūrinės, mažojo piršto dydžio žuvytės, pradeda kramsnoti nuo tavęs tavo negyvą odą. O dar pagalvokit ką jūs jaustumėte įšokę į atvirą jūrą ir pažvelgę žemyn, kur tolumoje šviestųsi dugnas ir tada suprastum, jog po tavim yra 50m vandens. Galva dar nesisuka? Įsivaizdoukit, jog galit skraidyti…

Tiesa pasakius taip patiko man šitas užsiėmimas jog pirmo sertifikato, kuris leidžia nerti tik iki 18 metrų jau man nebegana ir iš karto užsirašiau į dar vienus kursus, kurie turėtų supažindinti su nardymu iki

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

Dėmėtoji raja (Taeniura lymma) besislepianti mažam plyšyje tarp koralų

30 metrų (juk aukščio bijau, tad nenoriu, kad liktų daug iki dugno :D ), nardymu naktį ir po paskendusius laivus – jei vaikščiodamas po kalnus lėkiau tiesiai į Everestą, tai, ką, gal jau laikas pradėti žiūrinėtis, kaip ten iki Titaniko nunert?.. Dar prie viso šito prisideda ir tai, jog nardytojų bendruomenės žmonės labai draugiški ir linksmų plaučių, tad laikas tiek mokantis, tiek plaukiant laivu link nardymo taško, tiek dienos pabaigoj dalinantis įspūdžius neprabėga nuobodžiai.

O šiaip jei kas turėsit galimybę ir/ar jau dabar patinka stebėti povandeninį pasaulį, daugumoj nardymo mokyklų galima pasiimti tokią vadinamą „Introduction to Scuba“ atrakciją: jus supažindins su elementariais nardymo bei įrangos ypatumais, praleisit kurį laiką baseine (ar ant jūros kranto) mokydamiesi, kaip naudotis įranga, ir tada turėsit kokius du kartus po 40 min po vandeniu iki 12m gylio. Bet patikėkit, tų 12 metrų užtenka, kad suprastum ar patiks, ar ne: jau tokiam gylyje slypi grožis ir toks grožis, kokio retai kada pamatysi plaukiojant su maske paviršiui (snorkelinant).

Aš pats savo sertifikatus laikausi tokioj nedidelėj, bet populiarioj mokyklėlėj pavadinimu New

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Japanese Garden - čia aš praleidau "varginančias" 4 valandas vandenyje besimokydamas. Nors ir šiek tiek apsiniaukę, bet tai optinė apgaulė, nes vis tiek labai karšta buvo

Way Diving, Koh Tao saloje, Tailande. Grupės ne daugiau nei 4 žmonės, turi instruktorius kalbančius anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis ir jie vieninteliai visoj saloj daro labai ankstyvius nerimus, kai dar naktiniai jūros gyviai aktyvūs ir neišgąsdinti motorų gausmų, nes atvyksta pirmieji į nerimo vietą. Aplink Koh Tao yra galybė nerimo vietų tinkančių įvairiems lygiams ir vanduo skaidrus kaip krištolas, ne veltui šitoj saloj yra išduodama daugiau nardymo sertifikatų visame pasaulyje ir šitoj saloj yra mokykla, kuri yra pasaulyje pirma pagal išduodamų sertifikatų kiekį, t.y. vidutiniškai 60 per dieną! New Way Diving net nemėgina lygiuotis į šituos skaičius, nes pas juos yra tik 7 instruktoriai, bet atmosfera labai draugiška ir kadangi mažos grupės – jautiesi saugus. Visoj saloj sertifikatų kainos yra identiškos, norintiems čia juos laikytis siūlyčiau pabūt čia porą dienų, pabendrauti su žmonėm ir surasti mokyklą atitinkančią jų norus.

Jei ką sudominau, pradėkit planuotis savo atostogas – iškeiskit tą drybsojimą papludimyje ar važinėjimą autobusu po ekskursijas į aktyviai ir sveikai praleistą laiką: laive plaukiant į nardymo vietą turėsit laiko ir pasideginti, ir pamatysit tai, kur jos autobusas nenuveš ir ką gamtai suformuoti prireikė tūkstančius ar net milijonus metų.

vasario 17, 2012

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Pirma kelionės dalis su mama: susitikimas Bangkoke

Sausio 14 -17 dienos.

Per 2.5 mėnesio nepriklausomo keliavimo sutikau tik vieną lietuvių porelę (Indijoj traukiny iš Jaipur‘o į Pushkar‘ą susipažnau su Nagliu ir Indre), tad iš tiesų be galo laukau šios kelionės dalies, t.y. kai prie manęs prisijungs mama. Buvau jau išsiilgęs namų ir namiškių. Visgi keliavimas Azijoj yra visiškai kitoks patyrimas nei tarkim gyvenimas emigracijoj UK.  Esu UK praleidęs 8 mėnesius negrįžęs į Lietuvą, bet UK tu pastoviai esi apsuptas lietuvių ar kitų rytų europiečių, kurie vis tiek yra daug artimesni žmonės nei indai ar nepaliečiai (na ar kiti keliautojai, kuriuos susitikau ar su kuriais keliavau, pagrinde: australai, kiviai – Naujosios Zelandijos gyventojai, amerikiečiai, kanadiečiai, britai ir keli vokiečiai su prancūzais bei vienas serbas).

Su mama buvom taip susiderinę, jog aš atskrendu į Tailandą iš Indijos tą pačią dieną kaip ir jin iš Lietuvos ir oro uoste susitinkam. Kadangi mano skrydis iš Mumbajaus nusileido kažkur apie vidurdienį vietos laiku, taigi turėjau geras 6 val prastumti iki jos atvykimo, bet gerai, kad Bangkoko Suvarnabhumi oro uostas toks, kad jame yra net 7-Eleven ir visai nebrangių restoranų (7-Eleven yra maisto parduotuvėlių pasaulinis tinklas, pakankamai žemos kainos ir dirba 24/7 bei Azijoj jų knibždėti knibžda). Taigi galėjau ne tik, kad prigriebt ką nors užkąsti, bet ir galiausiai gauti savo išsvajotosios sriubos – Tom Yum su vištiena! Neliejant per daug emocijų, pasitikau mamą bei jos draugus Bangkoko oro uoste, nuo kur mūsų nuotykiai ir prasidėjo.

Khaosan Road

Khaosan Road - vieta, kur verda naktinis Bangkoko gyvenimas

Aš kai žmogus jaunas, užsakiau viešbutį tokioj vietoj, kur verda naktinis Bankoko veiksmas, t.y. Khaosan Road.Tai, tiesa, trečias viešbutis, kurį užsakinėjau iš anksto per visą kelionę. Buvusiems Bangkoke turbūt net nereikėtų aiškinti, apie ką kalba eina, bet esmė, kad ten kokio puskilometrio ilgio gatvė (ir dar kelios gretimos gatvelės), kur nustoja galioti bet kokios taisyklės ir vakarėliai liejasi laisvai. Gatvėje alus bei alkoholio kibirai liejasi laisvai.

Mama prie gatvės virėjos

Mano mama su gatvėje gaminančia moteriške

Čia galima įsigyti visko, nuo apatinių iki vairuotojo pažymėjimų ar universitetų diplomų. Prieš kelis metus mačiau čia parduodamą savo univero diplomą. Tiesa, turbūt didžiausią auditoriją čia sudaro iki 21 metų jaunimas ir kartais ryte kokią 9 val galvoji: „Jie čia dar nuo vakar gerią, ar jau šiandien pradeda“. Bet ten smagu. Ir mano mamai gera pažintis ne tik, kad su Bangkoku, bet ir su „Azija“ ir jau patį pirmą vakarą, nors ir dar nedrąsiai, bet mama paragavo gatvėje gaminto maisto.

Antrą dieną išsimiegoję ir susiradę pigesnę vietą, kur apsistoti, iškeliavom pasižvalgyti į karaliaus rūmus bei Wat Pho su gulinčiu Buda. Kadangi aš pats tiek vienam, tiek kitame esu jau buvęs prieš du metus, o įėjimas nėra pigus, tai tik palydėjau iki ten, pravedžiau pro visus apsišaukėlius ir pats išlėkiau savais keliais.

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Tailando Valdovų rūmų maža dalelė

Šiaip smagu buvo, kai einant iš karaliaus rūmų į Wat Pho vienas vyrukas, bandęs pasirodyti kaip labai paslaugus pilietis, pasakė jog Wat Pho uždarytas, nes vyksta religinės apeigos šiandien (ir rodo į karaliaus rūmų vienus iš vartų, kurie pastoviai yra uždaryti ir nenaudojami). Galvoju, jei nebūčiau žinojęs, jog Wat Pho yra atskirame komplekse, gal net ir būčiau šiek tiek juo patikėjės. Žinoma, prie viso šito melo jis dar labai draugiškai pasiūlė plaukti upės kruizu – kaip tik jo draugas turi firmą – koks sutapimas, ar ne? Kaip ten bebūtų, pasakęs vyrukui, jog tikiu karma – pajudėjom Wat Pho link – jis dirba kiekvieną mielą dieną be jokių išeiginių.

Kitai dienai turėjom nusipirkę turą į Tigrų šventyklą bei kelias vietas pakeliui (Mirties geležinkelį tarp Birmos ir Siamo, krioklius bei karių kapines). Nežinau kaip kitiems, bet man tigrų šventykloj labai patiko, ypač galimybė su tai „kačiukais“ nusifotografuoti. Kitaip nei kas nors gali įsivaizduoti, tai ten buvo gan nemaža aptverta teritorija su įvairiais gyvūnais ir kur ne kur buvo padarytas aptvaras ar dar kokia zona su tigrais. Nors ir ne visai pigus malonumas įėjimas į tą šventyklą, bet tie grėsmingi padarėliai ten tokie gailėstingi ir meilūs atrodė. Manau tikrai buvo verta.

Aš su mielu kačiuku

Aš su mielu kačiuku

Tą patį vakarą išjudėjom į oro uostą, kelionei į Balį, Indonezijoj. Tiesa, skrydis buvo tik paryčiais ir paskutinis mikriukas į oro uostą – 11 val vakaro, kas reiškė jog naktį reikėjo praleisti snūduriuojant ant suolų oro uoste.

vasario 17, 2012

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Karolio avantiūra: pažinkime pasaulį!

Sveiki visi kas skaito, skaitys ar jau skaitėt mano blogą.

Čia šiokia tokia įžanga apie mano avantiūrą, nunešusią mane į kitą pasaulio kraštą pusei metų. Gal ne Kolumbo ar Magelano nuotykiai, bet vis tiek smagiausias laikas mano gyvenime. Pasistengsiu pamažu aprašyti atskiras kelionės dalis, bet nors ir logiška būtų pradėti aprašinėti kelionę nuo pradžių, aš visgi pradėsiu aprašinėti kelionę nuo gan šviežių įvykių, t.y. kai prie manęs keturioms savaitėms prisijungė mama. Ši kelionės dalis dar neaprašyta ant popieriaus, tai galvojau atsiradus galimybei geriau padaryti iš karto kompiuterinį variantą.

Šiek tiek apie avantiūrą

Dar trečiame kurse, kai realiai pradėjau mąstyti, ką norėsiu veikti pabaigęs univerą, t.y. po ketvirto kurso, nesugebėjau apsispręsti ko noriu, ar eiti į doktarantūrą, ar eiti dirbti, bet žinojau vieną – nei vieno, nei kito nebūčiau pradėjęs iš karto. Norėjau keliauti. Norėjau pažinti pasaulį. Norėjau išragauti visų kultūrų virtuves bei pažinti šimtus įdomių žmonių. Norėjau įgyti naujų žinių bei įgūdžių. Norėjau išnaudoti tą, galima sakyti, paskutinę galimybę pakeliauti ilgesnį laiką, kol neturiu dar jokių rimtesnių įsipareigojimų.

Taigi, gavęs ganėtinai padorų darbą Bristolyje vasarą iš trečio į ketvirtą kursą (padorų tai turiu omeny aukštesnės klasės restorane padavėju, su smagiu kolektyvu, kur linksma budavo dirbti ir galėjai užsidirbti, bet dirbti tekdavo tikrai sunkiai),  pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Gal vasara ir buvo parduota, bet dar gavęs dvi stipendijas, sugebėjau susitaupyti užtektinai pinigų pragyvenimui ketvirtiems studijų metams bei kažkiek dar atsidėti kelionei.

Bėgant ketvirtiems studijų metams, kol visi kolegos siuntinėjo paraiškas kompanijoms dėl darbų, aš pradėjau mąstyti, ką norėčiau pamatyti bei įgyvendinti per savo keliones. Iš tiesų daug kas net skeptiškai žiūrėjo į mano pasirinkimą neiti dirbti po univero baigimo, sakydavo: „kaip čia taip, juk REIKIA ieškotis darbo, toks dabar sunkmetis ir nėra lengva susirasti darbą“. Na sunku tai sunku, bet nėra tokio dalyko, kaip REIKIA. Tai yra kiekvieno pasirinkimas ir derėtų sakyti, jog RENKUOSI arba NESIRENKU, ir aš rinkausi neieškoti. Galvojau ką nors sugalvosiu ar keliaudamas, ar dar prieš keliones, bet tikrai nenorėjau švaistyti laiko darbo paieškoms savo paskutiniais, ir taip intensyviais, magistro metais. Juolab, iš bėdos visada galiu padirbėti padavėju, kol susirasčiau normalų darbą ar sugalvočiau kaip prasisukti. Svarbiausia, nebijojau prarasti metus ar du augant karjeros laiptais, ar kažką kuriant – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs ir dar visą gyvenimą prisidirbsiu. Žinojau, jog jei neįgyvendinsiu šitos svajonės, turbūt gailėsiuos visą gyvenimą.

Bet viskas iš tiesų pradėjo suktis gan gražia linkme. Po mūsų magistrinio darbo prezentacijos 2011 kovą, gavau darbo pasiūlymą iš vienos inžinerinės kompanijos dirbančios su gruntiniais tyrimais atviruose vandenyse, t.y. toj srity, kurioj aš dariau savo magistrinį darbą. Šios kompanijos vienas iš direktorių buvo prezentacijų dienoj universitete ir jis liko sužavėtas mūsų darbu, pasikvietė pas save į kompaniją pristatyti mūsų darbo bei po susitikimo su dar keliais direktoriais sugebėjau gauti darbo pasiūlymą 2012 metų vasarai, t.y. jie sutiko išleisti mane pakeliauti metams. Maža to, pažadėjo pažiūrėti, ar nepavyktų įkišti mane kokiai praktikai į vieną iš jų ofisų kitose valstybėse, kol aš keliauju.

Šiaip ar taip, baigęs ketvirtų metų egzaminus ir norėdamas pamėginti, ką reiškia būtų doktorantu bei, žinoma, norėdamas užsidirbti, gavau apmokamą praktiką universitete Advanced Composite Centre for Innovation and Science (ACCIS). Nors ir norėjau ten daryti projektą su Europos Kosmoso Agentūra, deja, nepavyko jo gauti, bet gavau ne ką mažiau įdomesnį projektą su Rolls-Royce reaktyvinių variklių padaliniu. Praktikai įpūsėjus, skambina man iš prieš tai minėtos inžinerinės kompanijos ir sako, jog yra galimybė man lėkti 4-6 savaičių praktikai į Singapūrą ir jie apmokėtų mano keliones išlaidas bei suteiktų pragyvenimą ten, tereikėjo gauti darbo vizą ir praeiti savaitės trukmės apmokymus UK. Žinoma, aš sutikau su tokiu jų pasiūlymu.

Pradėjau planuotis viską apie tą faktą, kad kažkur spalio vidury turėčiau lėkti į Singapūrą padirbėti, susitvarkiau visus reikalus su darbo viza ir tiesiog laukiau to skambučio, kad pasakytų, jog išvykstu tą ar aną dieną. Deja, dienos bėgo, kompanija tempė gumą, kol galiausiai atsiuntė laišką, kuriame buvo parašyta: „Apgailestaujame, bet šį pasiūlymą turime kuriam laikui pristabdyti, nes nukrito darbo krūvis“. Na nukrito krūvis, tai nukrito. Ką padarysi. Bet daugiau nešvaistant laiko ir pinigų (gyventi UK nieko neveikiant – brangu), po trijų dienų nuo šito emailo nusipirkau bilietą į vieną pusę į Katmandų, Nepalą, išvykimui už 2.5 savaitės. Įdomu buvo tai, kad bilietas buvo kur kas pigesnis perkant likus 2.5 savaitės iki skrydžio, nei porą mėnesių prieš, arba čia tiesiog STA Travel sugebėjo sudaryti gerą sutartį su Qatar airways, nes jie vieninteliai galėjo jį pasiūlyti už 300 svarų.

Taigi nuo atvykimo į Nepalą ir prasidėjo mano 6 mėnesius trūksianti avantiūra. Skrisdamas į Nepalą galvojau jame pabūsiu vos 5 savaites, bet kaip buvo iš tiesų, papasakosiu vėliau.